ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA. BYDERMEJERIS

K. K. Šiaulytis. Žvėryno mansardos. 2022. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA.

 BYDERMEJERIS

 Vilniaus Žvėryno mikrorajone ir šimtamečiai daugialangiai namai, ir bokštuotos pilaitės, ir net visai neseniai instaliuotos modernios vilos, kuria savas, nepakartojamas gyvensenos istorijas. Žavi architektūrinė eklektika, dar nugulusi pušų viršūnių skraidyklėmis, lapuočių medžių šakų grebėstais, gudobelių, alyvų bei kuplių gyvatvorių žiedais, pasakoja praeiviams laike nuskendusią Žvėryno legendą. Bet byloja ir šiandiena: kažkada geometro nubraižytų gatvių perspektyvose, pavasario, vasaros, rudens dovanotos spalvos pabirusios, sumišusios tarsi nerūpestingo tapytojo paletėje. Žalia dauguma tai pamėlsta lietuje, tai pagelsta liepžiedžiais, pajuosta naktyje, sutviska rytmečių smaragdu, tai skleidžiasi violetiniais, rausvais, baltais gūbriais, galiausiai, net patampa geltonai raudonu kleviniu oranžu. Atidi akis, tame kalendoriniame margume pastebi ir mielą, draugingą, kaimynišką buvimą, savitą, žvėrynietišką bydermejerio stilių. Enciklopedijose rasite glaustą bydermejerio stiliaus aprašą – tas dailės ir gyvensenos stilius susiformavo Europoje – Vokietijoje, Austrijoje, devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, po Napoleono karų, kaip tvirtas atsakas į arogantišką ampyrą, kaip siekis lėto, jaukume panirusio buvimo, nutvieksto kasdienybės poetika. Manoma, jog bydermejerio stilistika galutinai sunyko tik modernizmo epochoje, bet, kaip gyvenimo būdas ir dabar atgimsta visuomenėse, pavargusiose nuo karų, perversmų, ar įkyraus ideologinio spaudimo. Žvėryne, XIX amžiuje kilo turtingų miestelėnų vasarvietės, vilos, taigi – priebėga nuo miesto sumaišties. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėrynas tapo kuklių gyvenimų rojumi, po Antrojo – miela ramybės oaze, kurioje, naujuose mūruose kūrėsi carinius valdininkus pamėgdžiojantis sovietmečio elitas su krištolo vazų kolekcijomis, o šalia, istorinėse sodybose, tekėjo į komunizmo statybas neįsivėlusių miestiečių buitis. Ir dabar, anapus Neries gaudžia, dunda sostinė, gi čia, teka savitas, jau dvidešimt pirmojo amžiaus bydermejeris – už vartelių, už tvorų, vis dar sirpsta serbentai, žydi rožės, o žaliose vejose sudygusios pavėsinės teikia tylią darbo dienų pavakarių palaimą.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kiemas su 

skalbinių vėliavomis. 2023, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žaliasis didnamis

 pavasario apsuptyje. 2022. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Rausvoji gudobelė,

 violetinė alyva ir juodojo namo laiptinė. 2026. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Žvėryne, kai žydi liepos. 2022, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvės

 Didysis Kampinis lietingą pavasario dieną. 

2022, drobė, aliejus.

 Straipsnis publikuojamas

 laikrštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 22. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI

K. K. Šiaulytis. Žvėrynietiškas gatvės fragmentas. Fotografija

Kęstutis K. Šiaulytis

PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI

 Mūsų miškų fauna pagerbta, įvardinta Žvėryne, įsijautę pėdsekiais galime tykoti nuotykių Lokių, Lūšių, Vilkų ar Stirnų gatvėse, tačiau medžioklių taip godojami šernai – užmiršti, nors jų veiklos pėdsakų vis randama šiame Vilniaus užneryje. Pastebėta, kur tik tie miškų artojai Žvėryne kokią duobutę išrausia, žiūrėk, jau kažkas ten pamatus lieja, ilgasparniais statybų kranais plasnoja, plytas kilnoja. Bet šernai jau rado čia ir ramią, saugią vietelę migiams įsirengti, matyt ilgam apsistojo Bebrų gatvės pašonėje, tvora įrėmintoje laukymėje, per kurią po žeme vis dar teka Šaltupis, kažkada ir malūnų ratus sukęs.

 Rudenišką, besniegę žiemą, dienos metas visai sutrumpėja – naktis į Žvėryną atvažiuoja jau popietiniais troleibusais. Jie, keleivių patogumui viduje apšviesti, rieda vienas po kito Kęstučio gatve lyg įstiklintos verandos, bet aplink – priešingai, tik dar tamsiau pasidaro. Gelbsti lėtas gruodžio lietus – žibintų atspindžiais tviska šlapios medžių šakos, žaižaruoja šaligatvių balos, o ir šlapi stogai dar vieną kitą blyksnį pagavę atgal į gatvę siunčia.

 Tapybiniai Žvėryno plenerai visais metų laikais savitais koloritais akį stebina: dar pusplikis pavasaris gelsvus klevų žiedynus lyg debesis padangėse plukdo, gegužiui įpusėjus sunoksta alyvų violetai, pabyra balti, rausvi sodų potėpiai. Žalia spalva kiaurus metus Žvėryno proskynų nepalieka – kyla eglių bokštais, pušų skliautais bei pablukusiu smaragdu dažytais trobesiais. Bet ir erdvinės pastatų-tvorų kompozicijos, senosios sodybos, pastogės, kaip ir tos, naujai įsikūrusios modernistinės buveinės – lyg specialiai paveikslams sukonstruotos. Praeivių, taip lengvai škicais nepagausi, pajutę kad stebimi, slepiasi, nuskuba, tik viena kita praeivė šypsenėle pasisveikina.

 Nuo seno žvėryniečiai kuria savo daržų-namų konglomerato, kaip meno galerijos įvaizdį. Vieni puoselėja kokį retą augalą kaimynams nustebinti, kiti, net šaligatvio bruke randa sklypelį gėlėms. Parduotuvių vitrinose marga linksmas popsas ir atšiaurus avangardas – pasižvalgykite Vytauto gatvėje, o štai Sėlių-Kęstučio sankryžoje, linksmomis afišomis lyg tai arklių kirpykla reklamuojama.

 Trumpiausias pastebėjimas: pastaraisiais metais vis gardesne kava Žvėrynas kvepia!

K. K. Šiaulytis. Dadaistinės akvarelės šernas. 

2016. 21 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas laukia žiemos. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Tarp alyvų žiedų.

 2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Spalio spalvos. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Vasarojimas. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Namas apaugęs vijokliais. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Pražydo obelys. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Medinukų laiptinės. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 47, 2024.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

32948-2024-12-04-paplauke

ŽVĖRYNO ŽAISMĖS

K. K. Šiaulytis. Kavinės „Žvėryno smuklė“ kiemas.

 2023. Drb., al., 45 x 70. 700 eu.

ŽVĖRYNO ŽAISMĖS

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus. 600 eu.

K. K. Šiaulytis. Gyvenimas po žydinčia obelimi.

 2021. Drb., al., 40 x 60. (Privačioje kolekcijoje)

K. K. Šiaulytis. Neryje, ties Bebrų sala. 2022. 

Drb., al., 40 x 60. (Privačioje kolekcijoje)

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

2021, drobė, aliejus, 45 x 60. 700 eurų

K. K. Šiaulytis. Treniotos gatvės sodyba Nr. 25.

 Žydi alyvos ir gudobelė. 2023. Drb., al.,  45 x 60. 500 eu.

K. K. Šiaulytis. Pavasario atšvaitai. Vytauto gatvės Baltasis.

 Žvėrynas. 2022. Drb., al., 45 x 60. 500 eu.

K. K. Šiaulytis. Virš Žvėryno žydi klevai. 2021.

 Drb., al., 35 x 55.  (Privačioje kolekcijoje)

K. K. Šiaulytis. Mėlynukas. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Žaliukas. 

2020, drobė, aliejus,  24 x 18. (Miniatiūra) 100 eurų.

K. K. Šiaulytis. Mėlynoji sodyba su trejomis durimis. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Obelis ir Motociklas.

2022. Drb., al., 35 x 45. 300 eu.

K. K. Šiaulytis. Vingio tiltas žvelgiant iš Žvėryno.

2022. Drb., al., 35 x 55. 550 eu.

K. K.Šiaulytis. Tarp žydinčių alyvų. 2022. Drb., al., 200 eu

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi liepos.

2022. Drb., al., 35 x 55. 400 eu.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvės kampinis.

2022. Drb., al., 45 x 60. 400 eu.

K. K.Šiaulytis. Žalia sodyba. 2022. Drb., al., 200 eu

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas, Kęstučio gatvės pėstysis iš kelio ženklo

 2022. Akrilas, 18 x 24. 150 eu.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno ruduo. Namas su laiptine.

 2022. Akrilas, 18 x 24. 100 eu.

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700. Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai

 

K. K. Šiaulytis. Geležinio Vilko tiltas (1979)

 žvelgiant iš Žvėryno. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700

Kęstutis K. Šiaulytis

 Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai 

 Matyt, Vilniaus įkūrimo legendoje minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taurų medžioklė vyko sengirėje, kur  ir dabar, jos dalyje, žaliuoja seniausias Lietuvoje miškas – Vingyje, čia veši net 300-uosius metus skaičiuojančios pušys, bei dabartiniame Žvėryne ir Lukiškėse. Kažkada, visi trys miškais apaugę plotai sudarė vientisą girios masyvą, vadintą bendru vardu – Lukiškių Žvėrynu. Šias medžioklių erdves nuo  XVI amžiaus pavesta tvarkyti Lietuvos didikams Radviloms. LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) Vingyje (šis vardas prigijo tik XIX amžiuje), pasistatė medžioklės pilį, antrąją – dabartiniame Žvėryne, Neries kranto aukštumoje. Palaikau nuomonę, jog Lukiškių vardą vietovei dar neatmenamais laikais “prilipdė” upeiviai: sielininkai, valtininkai, pirkliai, tarp kurių nemaža buvo atvykėlių kalbančių slavų kalbomis. Sunku sielių plaustus, atplukdytus nuo Naručio, Smurgainių, suvaldyti Vilniaus Neries linkiuose (luka – lankas), ties Žvėrynu ir Vingiu.

 Radviloms ne šiaip sau buvo perduota “kuruoti” legendinė Valdovų, Karališkoji giria (manau, ji ir taip vadinta) – tai buvo įtakingiausia to meto didikų šeima Lietuvos kunigaikštystėje, jų herbe dominuoja medžioklės ragų “triumviratas”. XVI amžiuje, jau prasidėjusioje baroko epochoje, medžioklės tapo ne tik “ekonomine” veikla, diduomenė puoselėjo ritualines medžiokles, primenančias narsius protėvių žygius.

 1503 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro (1461-1506) nurodymu pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena juosė tik naujausią miesto dalį. Pagoniškasis Vilnius, senosios šventvietės, liko už sienos, „nutolo“ Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių miškakirčių sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir kasdien reikalingas židinių, krosnių malkas. Sostinė vėl aplinkines vietoves prisijungė tik prabėgus šimtmečiams: Antakalnį, Lukiškes XIX amžiaus antroje pusėje, Žvėryną – 1902 metais.

 Vis tik, Neris, nors ir likusi už miesto sienos ir toliau buvo svarbiausia miesto transporto arterija. Senųjų laikų liudininkai pasakoja – upėje įvairaus dydžio laivų laivelių siautė ne mažiau nei lydekų. Anais tolimais laikais Neris buvo gerokai vandeningesnė, iki pat XX amžiaus pradžios tik vienas – Žaliasis tiltas (1536), išdrįso „perbristi“ upę. Kolegos pasakojo, kad dar iki 1966 metų iš Žirmūnų į Antakalnį už nedidelį mokestį plukdydavo keltininkai. Antrasis sostinės tiltas per Nerį sujungė Vilniaus centrą su Žvėrynu 1907 metais. Šis mikrorajonas gali puikuotis – dabar jį su Vilniumi sieja net keturi tiltai. Naujausias – Liubarto (1987).

*

 Seniausias Žvėryno girios vaizdas „įamžintas“ J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli dabar iškilusio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių, jau matosi kitas, aukštas Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – Žvėryno šilas. Šalia jo, dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai sargo namelis ir vartai į Žvėryną dabartinės Latvių gatvės pradžioje.

 J. Oziemblausko litografija

 „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.)

K. K. Šiaulytis. Senasis Žvėryno tiltas (1907).

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio parko tiltu (1985). 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šį straipsnį ir akvareles publikuoja

 laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Peržvelgti galite ir :LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29819-2023-06-15-700

-vilniaus-istorijos-700-lukiskes-

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. „Fauves“ – Žvėryno raktas

 

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi alyvos.

 (Vakarais jos kaukia vilkais, naktimis

 geria Neries vingio sutemas). Drobė, aliejus

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis 

„Fauves“ – Žvėryno raktas 

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją. Atrodytų, čia gamta skleidžiasi niekad neblėstančiu impresionizmu, bet, už sodybų vartų, „sudurtinių“ daugiabučių kiemų pakampėse rikiuojasi ir žaismingi ekspresionistiniai darželiai, kubistinės garažų, priestatėlių, laiptinių struktūros, dadaistinio išradingumo artefaktai: skardinė vonia su ratais, matyt, kokio kiemsargio patobulinta, po medžiais – savadarbės vasarotojų pastogės su „autentiškais“ baldais, „radybų“ koliažais papuošti geometriškai taisyklingi raudonplyčiai dviaukščiai „skladukai“. Kartą pralinksmino mažos trobelės verandoje tviskantis veidrodis vietoje lango, o neseniai, šaligatvio grindinyje, jau šį pavasarį kažkieno rūpestingai sudėliotas mini gėlių darželis. Jei aplankysi Maloniąją, Treniotos, Traidenio, Pušų ir dar du tuzinus kitų gatvių, pastebėsi, kaip vietiniai medžių genėtojai, pastatų dažytojai, tvorų meistrai, užeigų interjeristai, o ir sumanūs rankdarbių savanoriai patys to nenujausdami kuria grafiti, žemės meną, instaliacijas, Arte Povera skulptūrinius objektus – tam tinka kiauri kibirai, medinės taros dėžės ar šiaip atliekami rakandai.

 XX amžiaus meninių stilių atgarsiai aidi ir mūrinėje Žvėryno architektūroje. Vytauto gatvėje, tarsi rūsti uola stūkso Art Deco stiliaus namas (24), čia pat, netoliese, kaip ir Kęstučio gatvėje, šviečia keletas Art nouveau-secesinių-jugendo stiliaus fasadų. Moderni, kaip ir postmodernistinė statyba nelabai čionykščių senbuvių godojama, nors jau nuo 1966-ųjų, Žvėryne iškilo pastatų, kurių nesigėdytų Helsinkis, ar net Kopenhaga.

 Bet, vis tik, ne veltui sakoma – nuo savęs nepabėgsi. Žvėryne tiesiog klesti Anri Matiso (1869- 1954) ir jo bičiulių tapytojų “atrastas” fovizmas. Šį raiškų prancūzišką žodį „les fauves“, kurį į lietuvių kalbą reiktų versti – „žvėrys“, 1905 metais panaudojo vienas meno kritikas, aptardamas Paryžiaus Rudens salone eksponuojamas Matiso, Maurice Vlamink, Albert Marquet, Andre Derain ir dar būrelio tapytojų drobes. To meto dailės žinovus sujaudino „laukinės“, gaivališkos, intensyvios, ryškios minėtų dailininkų paveikslų spalvos, drąsi, ekspresyvi, spontaniška tapysena. Paieškokite internete, be jau minėtų, dar ir Raoul Dufy, Kees van Dongen kūrinių – visi jie tiesiog įsimylėję realybę, savo drobių vaizdinius, spalvas, šviesą, emocijas surinkę, sugaudę pamėgtuose pleneruose.

 Atidžiau pasižvalgius Žvėrynas atrodo lyg sulipdytas iš fovistinių motyvų. Dangaus žydrynė – Dufy nutapyta, merginos – tarsi atplaukusios iš van Dongeno sapnų, Neries linkiai, medžių guotai vingiuoja Vlaminko nubrėžtais kontūrais. Bet Žvėryno namų spalvos – pats tikriausias „fauves“: įvairiausių atspalvių ir pablukimo mėlyni, visokio intensyvumo „žaliukai“, gausybė geltonų, rausvų, rusvų, rudų, juodų, net violetinių pasitaiko. O kai rudenį „prabyla“ Žvėryno uosiai ir klevai, jų oranžiškai geltoną šviesą atsispindi, net anapus Neries rymančių Seimo rūmų langai.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno soduose sudygo 

nauja architektūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kampinis. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai miražai. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas tarp spalvų.

 Akvarelinis etiudas

 Tekstą - pašnekų esė,  „Fauves“ – Žvėryno raktas"

  publikuoja valstybės laikraštis 

"LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29649-2023-05-

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 

K. K. Šiaulytis. Latvių gatvė ties buvusiu vandens malūnu. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis 

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai aitria oranžine gaisa šviečia klevų viršūnės, kupolais iškilusios virš čiabuvių skiauterėtų vasarnamių ir naujųjų stoginių – šiuolaikinių „stiklainių“. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapau Vytauto gatvėje, kai dar nuogos liepos juodomis šakomis vilioja pasiklydusius debesis ir tik permatomos žalumos žolynus margina kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendi žiedadulkėmis aplipusios bitės bei jų draugės kuplios kamanės.

  Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į žymiuosius šalies kurortus – XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, ledynmečio tirpsmo laikais čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus – gamtos galios suformavo tiesiog idealią kurortinę neriją! 1901-aisiais metais, kai užsimota Žvėryną prijungti prie Vilniaus, gatvių tinklas čia suplanuotas taip, kad daugelis jų, prasideda ir baigiasi prie upės. XX amžiaus pirmojoje pusėje, po Didžiojo karo, šalia  įmantriai ornamentuotų medinių pilaičių ir jau iškilusių architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotų rūmų, ėmė kurtis mėgstantys sodininkystę vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi į svečius – po našiomis obelimis laukia pinti žilvičių krėslai, žvilgsnį gaudo garbanotos lysvių, vagų eilės, jose kyšo salotų gniūžtės, petražolių kuokštai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi kulinariniai augalai... Ir šiais laikais, vaikštinėji sau, Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Jau ne vieną dešimtmetį, o ypač pastaraisiais metais, Žvėrynas tampa patrauklia miesto turizmo, poilsio erdve – kasdienybės kurortu. Žaliais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai ir miklios kojos gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį, išskėtusį sparnus Vingio parke – jis rymo kaimynystėje, už kosminį laivą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, tuopos, ąžuolai nepavydi svečių Vingio šimtamečiam pušynui – tegu ten laigo smagios galvos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, buvusio Radvilų medžioklės dvarelio nuokalnėse, vandens malūno pakrantėje, „Birutės vingio“ tako prieglobstyje. Virš Neries, žiūrovams šoka žuvėdros, plėšikauja kirai, upės sraute nardo didieji dančiasnapiai, rudagalvės antys, kaip visada nelauktai, prasideda sujudimas ir Bebrų saloje. Ta smėlio sąnašų prieplauka – tarsi piratų laivas su uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Vos temstant, o ir apniukusią dieną, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto langai, tai ženklas skubėti namo – vėsi migla tuoj apsiaus visą Neries slėnį.

K. K. Šiaulytis. Lietaus debesų atspindžiai

 modernioje architektūroje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis – Žvėryno perlas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tiltas Žvėryne.

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

Prie Neries, ties Bebrų sala. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šią publicistinę esė ir akvareles, spausdina

 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29560

-2023-04-27-dailininko-