Virtuali paroda-publikacija „Žvėryne nutapytos akvarelės – 2022”

Kęstutis K. Šiaulytis. Žvėrynas. Vingo parko tiltas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Virtuali paroda-publikacija

„Žvėryne nutapytos akvarelės – 2022”

Parodą sudaro dvi dalys: akvarelių ekspozicija,
 kurioje rasite 30 Žvėryno gatvėse, kiemuose,
 Neries pakrantėse sukurtus mano darbus
 ir publicistinę esė su dar 10 akvarelių -

"Mano Žvėryno plenerai - 22.  Spalvų sodai“.

Parodos oficialus atidarymas įvyko 
2022 metų rugsėjo ketvirtąją,
 Žvėryno bendruomenės renginyje prie Vingio tilto.

Jei parodą žiūrite kompiuteryje - 
spustelėję akvarelę "pirštu" - ją padidinsite.

Pasiekę publikacijų apačią
 spustekit nuorodą "Older Posts" - rasite daugiau 

"Žvėryno Medijos" publikacijų 

Kęstutis K. Šiaulytis. Žvėrynas. Latvių gatvė

 ties senuoju vandens malūnu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis. Peizažo skraistė Žvėryne,

 ties Vingio parko tiltu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis. Žvėryno tiltas su atspindžiais Neryje.

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvė, žvelgiant iš baro

 "Veranda" balkono. 2022. Akvarelė. 29,7x42.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno senbuviai namai - kaimynai. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Gegužė Žvėryne.

 Prie malūno tvenkinio žydi ievos ir kriaušės. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėryne, Birutės gatvėje.

 Alyvų žydėjimo metas. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis - Žvėryno perlas.

 2022. Akvarelė. 24x32

K. K. Šiaulytis. Kavinė "Žvėryno smuklė". 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Už seno sodo - naujasis Žvėrynas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Tarp debesų ir architektūros. 

2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Neris tarp Žvėryno ir Vingio. 

Dvisalės pirmoji sala. 2022. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Saulėta birželio popietė Žvėryne, 

Kęstučio gatvėje. (Kavinė "Veranda"). 2022. Akvarelė. 29,7 x 42.

Privačioje kolekcijoje

K. K. Šiaulytis. Vilniaus vasara. Sankryža,

 žvelgiant iš po "Žvėryno smuklės" pastogės. 

2022. Akvarelinis škicas. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Neries Žvėryno Malūno pakrantė.

Gluosnio arka. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vasariškas iššūkis - lietaus debesų atspindžiai

modernioje architektūroje. Naujasis Žvėrynas. 2022. 

Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėryne. Kompozitoriaus Eduardo Balsio skvero padangė. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Skvero skulptūra "Paukščių takas". Autorius Gintaras Mikolaitis.

K. K. Šiaulytis. Vakaro saulės žaismė 

Žvėryno pušies slėnyje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėryno pušys. 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Vilnius, Žvėrynas. Vasara prie Malūno tvenkinio.

2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas Žvėryne,

 prie antrojo Maūno tvenkinio. 2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Neris Vilniuje, žvelgiant iš Vingio parko.

 Ties Dvisale. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žalia erdvė. Žvėryne, prie Vingio tilto. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Viduvasario erškėtrožės.

 Paminkliniai akmenys Grafui Tiškevičiui Žvėryne, 

Neries upės pakrantėje. 2022. Akvarelinis škicas. 24 x32

K. K. Šiaulytis. Lietuviška vasara. 2022. Akvarelė. 29.7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vilnius už Geležinio Vilko tilto. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Kavinė "Pavėsis" Žvėryne, ties Vingio tiltu.

 2022. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Šuolis per Nerį, iš Žvėryno

 į Gedimino prospektą. 2022. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pušys vasaroja. 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

Mano Žvėryno plenerai - 22. Spalvų sodai

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas, Vytauto gatvės motyvas.

 2022 05 04. Akvarelė. 29,7x42

Mano Žvėryno plenerai – 22

Spalvų sodai

K.K. Šiaulytis. Įspūdis. Žydi kaukazinė slyva take "Birutės vingis"

2022. Akvarelė. 24 x 32

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai oranžine spalva šviečia klevų galvos, kupolais iškilusios virš čionykščių skiauterėtų vasarnamių ir naujų stiklo mūrų. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapiau Vytauto gatvėje, kai dar  nuogos liepos juodomis šakomis braižė padangę, ir tik permatomos žalumos žolynus margino kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendo ką tik atgijusios laukinės bitės ir kuplios kamanės.

 Gegužyje, Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į šalies kurortus, tokią teisę turi, nes XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, dar ledynmečio pabaigoje, čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus, tad nieko nuostabaus, jog, atėjus laikui, paupiu sudygo ir turtingų vilniečių vasarvietės... Taip susiklostė, kad, praeito amžiaus pirmojoje pusėje šalia  įmantriai ornamentuotų pilaičių, ėmė kurtis mėgstantys sodininkauti vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi ten į svečius – po žydinčiomis obelimis laukia žilvyčių krėslas, žvilgsnį gaudo kuplios lysvių, vagų eilės, kuriose iš dirvos kyšo raudonlapiai burokėliai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi petražoliniai augalai... Šiandieniniame gegužyje keliauji Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Birželio šviesiais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį išskėtusį sparnus Vingio parke – jis laukia kaimynystėje, už bokštą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, uosiai, ąžuolai nepavydi svečių Vingio pušynui – tegu ten laigo smagios kojos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, take „Birutės vingis“. Ten, sutūpus ant suolų, galima stebėti kaip prasideda sujudimas Bebrų saloje. Ji primena piratų laivą su geltonomis uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Prietemose, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto restorano langai, tai ženklas skubėti namo, sutemos tuoj nuklos visą Neries slėnį.

 Liepų žydėjimo metas Žvėryne, tarsi šventė – sumažėja automobilių kamščiai Kęstučio ir Vytauto gatvėse. Žinia, tik garbaus amžiaus žvėryniečiai prisimena tuos laikus, kai vienišas troleibusas numeris vienas palengva krypuodavo iš Stoties Lenino prospektu, perkopdavo senąjį Žvėryno tiltą,  riedėjo Mickevičiaus gatve ir toliau iki pat troleibusų žiedo Sėlių gatvėje, įrengto buvusio malkų turgaus vietoje. Praeivių vidurvasarį irgi mažiau, gal skina kur soduose vyšnias? Aš pasirinkau medituoti čionykštį paupio peizažo motyvą. Anam krante nurimęs Seimas, irgi liepose skendintis Gedimino prospektas. Stebiu, Liubarto tiltu dviaukštis turistų autobusas neskubėdamas, šnekučiuodamas, slenka į Žvėryną! Vadinasi, jau ir užsieniečiams įdomu, kodėl šis miesto rajonas tokį intriguojantį vardą nešioja... 

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne, prie Neries, ties Bebrų sala.

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Viršūnė. 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žvėrynietiška mansarda virš "Žvėryno smuklės"

 2022. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Malūno tvenkinio gluosniai. 

2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pušų gatvės perspektyva žvelgiant iš kavinės 

"Žvėryno smuklė" pastogės. 2022. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Įsibridęs Nerin Žvėryno tiltas. 2022.

 Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Užmiršta sodyba. 2022.

 Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tilto bokštas. 2022. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi liepos. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šventė. Žvėryno lapė ir baroko epochos triūba. Seniausi Žvėryno vaizdai

Žvėryniečių šventės plakatas. 2022 09 04

Kęstutis K. Šiaulytis

Žvėryno lapė ir baroko epochos triūba

 Šio internetinio leidinio – blogo, ženklu parinkau smalsuolę lapę (jos uodega primena akvarelinį teptuką) ir prabėgusių laikų medžioklių atributą – tūbą-ragą. Kažkada, tokie ir kitokie ragai, valtornos, trimitai, žadindavo susiruošusių medžioklėn žmonių ir žvėrių narsą – dabar, svetainės emblemoje, tai – šiuolaikinių medijų simbolis. Mano sukurtas ženklas primena Žvėryno istoriją, siekiančią XVI amžių, kai aplinkinius Neries klonius valdė LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565). Jis, Vingio pušynuose ir čia, šiame Neries lankste vešėjusiame šile, pastatė medžioklės pilaites, aptvertuose miškų plotuose laikė laukinius žvėris.

 Jau ne vienerius metus tyrinėju Žvėryną. Smagu vaikštinėti Bebrų gatve, žinant, kad dar prieš šimtmetį, čia, įmirkusiose Šaltupio pakrantėse, gyveno vandenų kraštovaizdžio architektai bebrai.

Pušų, klevų, ąžuolų miškas, kartu su kita marga žaluma vis dar gobia Žvėryną, o svarbiausioji Vilniaus dominantė – Neris, nepaliaujamai dovanoja savo vandenų tėkmės energiją.

 Seniausieji Žvėryno gyventojai – Lietuvos didikai, medžiokliai, malūnininkai, Saltoniškių daržininkai, kaip ir XIX amžiaus pabaigos, XX pradžios kurortininkai, amatininkai, sodininkai, dar vėliau čia įsikūrę inžinieriai ir gydytojai, muzikai, aktoriai, dailininkai, rašytojai ir žurnalistai, o dabar – modernieji vilniečiai, buvo ir yra apdovanoti gamtinės estetikos pajauta. Smagu gyventi Stirnų, Lūšių ir kunigaikščių vardais pavadintose gatvėse!

Seniausi Žvėryno vaizdai

Žvėrynas – nuo seno yra Lietuvos sostinės, Vilniaus miesto dalis. Dar neatmenamais laikais čia ošė Valdovų sengirė, rymojo ritualinių medžioklių plotai, kuriuos XV amžiuje buvo pavesta globoti Lietuvos didikams Radviloms. Toje epochoje Vilniaus niekas nematavo žingsniais – kiek Vilniaus vaivadų rūpesčiai siekdavo, tiek ir miesto buvo. Bet, kai 1503 metais pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena, susiformavo teritoriniu požiūriu siauresnė miesto samprata. Vilnius tapo miestiečių miestu, telpančiu už karaliaus įsakymu pastatytos sienos. Nutolo Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių darbininkų sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir taip kasdien reikalingas židinių ir krosnių malkas. Tačiau Žvėrynas iš sostapilės akiračio niekur nedingo, iki pat XIX amžiaus vidurio išliko vilniečių pasakojimuose, kaip paslaptinga  Miško Būtybių Karalystė, kur ne taip lengva eiliniam žmogui patekti. Už vandeningos upės, saugomi aukštos tvoros, ten gyveno nematyti žvėrys ir miško deivės, gal net pati Medeina. Tik laivininkai, sielininkai, žvejai plaukdami Nerimi galėjo stebėti anam krante, tarp šimtamečių medžių slapukaujančius šakotaragius elnius, trobos dydžio lokius, per išvirtusius stuobrius šokinėjančias lūšis.

 1859 metais istorikas A. H. Kirkoras savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ rašydamas apie apsilankymą  Žvėryne, paminėjo: „Graži tai vietovė, aukšta statinių tvora aptvertas didžiulis šilas, nors jame nėra jokių žvėrių“. Tokiu sakiniu, tarsi norėta informuoti – ten nebėra kažkada laikytų šernų, nei taurų, elnių, danielių, nei pasiklydusių miško monų. Nes, aišku, šiaip įprasti miško gyventojai – lapės, barsukai, kiškiai, ten tebegyveno. Kažin, ar Kirkoro pateikta žinia pasiekė visus vilniečius – ir šiandien dar yra tokių, kurie Žvėryne ieško legendinio Žvėrūnos šilo. Pats rašytojas kitoje savo knygos vietoje (9-ame pasivaikščiojime, skyriuje „Vingis“) tarsi nurodo kur tokį rasti – pamini išskirtines, „žemaūges Žvėryno pušis“. Tokių pušų gojelį žinau žaliuojant ties Vytauto gatvės pirmuoju namu, – ten, tikrai legendinio miško reliktas. Žvėrynietiškosios pušys ne tik žemaūgės, bet ir neįtikėtino įmantrumo lajų – raudonos, violetinės, oranžinės jų šakos taip išsirangę, tarsi, rodos kuria Žalčių pasakos scenografiją. Aplankykite šią vietą.

J. Oziemblauskas. „Totorių mečetė Lukiškėse“. 1830. Litografija. 

Albume Vladas Drėma. "Dingęs Vilnius". "Vaga", 1991.

 Seniausią Žvėryno girios vaizdą galima atpažinti J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli nūnai esančio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių jau matosi kitas, status Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – iškilęs Žvėryno šilas. Šalia jo dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai buvo sargo namelis ties keliu į Žvėryną, dabartinės Latvių gatvės pradžioje.

"Žvėryno vaizdas". 1857 m.

Knygoje Konstantinas Tiškevičius "Neris ir jos krantai". "Mintis", 2013.

  Grafo K. Tiškevičiaus knygoje “Neris ir jos krantai” vienas piešinys skirtas Žvėrynui. Piešinio dešiniame kampe vos kyšo sodo altanos ar drobe dengtos palapinės stogas. Tai, poilsiui prie upės įrengta vieta. Kur Neries pakrantėje stovėjo sodyba su bokštu, lieka tik spėlioti.

„Vingis netoli Vilniaus”

Knygoje Adomas Honoris Kirkoras "Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų"

 Leidykla “Mintis” 1995 metais parengė A. H. Kirkoro knygą “Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų”. Joje, tarp daug istorinės grafikos darbų publikuojamos dvi Žvėrynui skirtos graviūros. Ypač įdomi, matyt pagal nuotrauką išraižyta graviūra spausdinama 79 puslapyje „Vingis netoli Vilniaus”. Žvelgta iš kairiojo Neries kranto, nuo aukštos panerio pakriaušės. Dešiniame upės krante pušynais banguoja Žvėrynas, tolumoje – Karoliniškių, Viršuliškių, Šeškinės kalvos irgi apsiaustos mišku. Graveris simboliškai nupiešė aukštame Neries krante buvusią vilų, rūmų grupę, o tolėliau – malūno sodybos pastatus ir Šaltupio žiotis. Šviesesnė Viršuliškių miško juosta, matyt vaizduoja kelio į Pilaitę (dabar T. Narbuto gatvė) miško properšą. Įdomus lapuočių medžių guotas pasklidęs smėlėtoje upės pakrantėje (graviūros dešinėje). Tai, matyt vėliau susiformavusios, pavasario potvyniais nuo kranto atskirtos Maudulių salos vieta.

„Žvėrynas prie Neries. Vilniaus apylinkės”.

Knygoje Adomas Honoris Kirkoras "Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų"

Antroji graviūra, publikuojama 55 puslapyje „Žvėrynas prie Neries. Vilniaus apylinkės”, taip pat raižyta pagal nuotrauką. Ant aukšto skardžio, tarp pušų rikiuojasi keletas pastatų. Nuo viduriniojo, įrengti laiptai į paupį. Neris gerokai platesnė nei šiomis dienomis, tad upėje matomi akmenys yra toje vietoje, kur dabar pramintas pakrantės pėsčiųjų takas.

J. Marševskis. “Neris prie Vingio šilo”. 1872.

Albume "Lietuvos tapyba". "Vaga", 1976

 Žymiausias, gražiausias Neries upę vaizduojantis tapybos darbas yra J. Marševskio “Neris prie Vingio šilo” sukurtas 1872 metais. Paveiksle – visa XIX amžiaus idilė. Tai pasaulis, dar nematęs XX amžiaus karų ir revoliucijų. Neries sielininkai, laivininkai, pakrantės mauduoliai ir meškeriotojai džiaugiasi saulėtos vasaros dienos ramybe. Kur yra ši pakrantė? Kur dingo vidurį upės žaliavusi sala, nes tokia nebevaizduojama dabartiniuose žemėlapiuose? Ieškodamas šios vietos, perėjau ne kartą visą kairiąją Vingio pakrantę. Pagaliau, tariausi ją radęs, čia nuliejau akvarelę. Vėliau aplankiau ir buvusią salą – ji dabar yra Neries dešiniojo upės kranto dalis ties K. Jelskio gatve. Paveikslo dešinėje, už upės kylančioje kalvelėje, dabar stovi LITEXPO rūmai. Darbas tapytas nuo kairiojo Neries kranto. Dabar šioje vietoje yra paplūdimys, prie Vingio stadiono.

J. Žemaitis. “Jėzuitų rūmai Vingio šile”. 1848. Litografija

 Neris ir ta sala vaizduojama ir J. Žemaičio litografijoje “Jėzuitų rūmai Vingio šile”, 1848 m. Žvelgta iš dešiniojo Neries kranto.

Žvėryne buvusį L. Vitgenšteino dvarelį, kurį mini A. H. Kirkoras ir K. Tiškevičius, bene vaizdžiausiai perteikė A. Čapskis, kurio piešinys “Medžioklės rūmai Žvėryne” 1855 m.  litografuotas J. K. Vilčinskio “Vilniaus albume”.

A. Čapskis. “Medžioklės rūmai Žvėryne”. 1855. Litografija.

Albume Vladas Drėma. "Dingęs Vilnius". "Vaga", 1991.

Aptikau J. Marševskio tapytą motyvą. Čia Neris išplatėjusi kaip ir 1872 metais.

Medžių sala dabar prigludusi prie dešiniojo kranto. Mano akvarelėje, tai tik lapijos guotas dešinėje.

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio botanikos sodu.

 2004. Akvarelė. 29,7 x 42.