Žvėrynas drobėse

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Vytauto gatvės spalvų labirintai.

 2021, drobė, aliejus,  40 x 50. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Žydi alyva ir obelis.

 2021, drobė, aliejus,  45 x 60. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Mėlynukas. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Žaliukas. 

2020, drobė, aliejus,  24 x 18. (Miniatiūra) 100 eurų.

K. K. Šiaulytis. Mėlynoji sodyba su trejomis durimis. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

2021, drobė, aliejus, 45 x 60. 800 eurų

K. K. Šiaulytis. Sodyba po obelimi. 

2021, drobė, aliejus, 40 x 60. 400 eurų.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kiemai. Mėlynasis motociklas. 

2022, drobė, aliejus,  35 x 45. 300 eurų.

 

NAKTINIAI ŽVĖRYNO PLENERAI. Laikraštis "Lietuvos Aidas". 2020 m. spalio 23 d.

 

K.K.Šiaulytis. 2018. Akvarelė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Naktiniai Žvėryno plenerai 

Rudens pavakarė

išblukusi nakties

svajonė

*

Krenta lapai

krenta šešėliai

skraido kartu

tyloje

*

Kėkštas iki sutemų

klebena

gilės luobo bronzą

 Vaikštau Vilniaus Žvėryne skaitydamas vizualinius haiku. Reginiai – tarsi iškarpos iš Federiko Felinio (1920-1993) filmų: aklina siena, apleistas sodas, parduotuvės vitrinoje sėdintis sportuolis, neoninė iškaba, mediniai laiptai, ketverios verandos durys, septyni stogo kaminai, užkaltas langas, stiklinis namas, akacijų pinklės, alyvų patvoriai, eglių bokštai, slapti varteliai, balkonai lyg baldai, sąnašų natiurmortai šalia kiemo sandėliukų, memorialinė lenta, kažkokios užsienio valstybės vėliava, užrakintas šulinys... Pakraščiuose, virš klevų alavu tviska ką tik sudygusių pastatų šonai, naujojo amžiaus antraštėmis vilioja prekybos centras, šalia kamštyje įstrigusių troleibusų švieselėmis mirksi jau ir elektroautomobiliai. Žiūriu Felinio “Intervista” (“Interviu”) – Žvėrynas savo dvasia primena ten šmėkštelėjusį Romos priemiestį Činečita, kuriam vardą davė dar Musolinio įkurta kino studija. Gal, kad ir Žvėryne, Birutės gatvėje, ilgus metus gyvavo Lietuvos kino studija? Tai ji pritraukė čia apsigyventi teatralus, kompozitorius, dailininkus, rašytojus? Žvėryno istorijos puoselėtojai žurnalistė Danutė Jokubėnienė, kino režisierius Vytautas Damaševičius, karikatūristas Jonas Varnas – patys lyg aktoriai iš Činečitos…

 Rudeninė akvarelė jau išsiliejo albumo lape, bet sutemo, vakaro ūkanoje slepiasi medžių siluetai, tarp jų nušvitę žibintų ratilai irgi apsiausti rudeninio rūko. Prasideda naktinis pleneras – pelėdų metas. Žvėryno sapnuose krebžda visos senos pašiūrės, pastogės – medžioklėn susiruošė ežiai, pelėnai, kiaunės, Neryje, toliau nuo kranto ant visokių šiekštų sutūpė antys – saugosi užklydusios lapės, netoliese ir kaimynai bebrai mėgaujasi mėnulio šviesa. Žmonių namuose užuolaidos jau nuleistos, dienos scenografija užsimiršo – ekranuose marga kitas pasaulis, bet už lango, stiklan sparnais beldžiasi, lyg popieriniai šmėžuoja balsvi drugiai. Nakties pleneras nuspalvins jų skrydį.

 

K.K.Šiaulytis. Naktis Žvėryne. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Federikas Felinis. 2020. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Žvėryno akys naktyje. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Vakaro fragmentai. 2015. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Kino studijos pastatai. 2004. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Žvėryno nakties siluetai. 2016. Akvarelė

Žvėryno bendruomenės vakaras. 2018 m. gruodžio 16 d.

 

2019 metų Žvėryno bendruomenės kalendorius. Foto K.K.Šiaulytis.

Žvėryno bendruomenės vakaras

Gruodžio tryliktąją, Šv. Liucijos dienos pavakare, kavinėje "Opera",

 vyko šventinis Žvėryno bendruomenės vakaras.

Nutilus kaimyniškam šurmuliui,

čia susirinkusius žvėryniečius kalėdinių giesmių vėriniu bei

žiemiškais romansais pradžiugino vokalinis ansamblis "Šarma".

Vos jam nutilus, užstalėje vėl buvo juokaujama, sveikinamasi,

 keičiamasi namijos naujienomis ir šypsenomis.

 Danutė Jokubėnienė, šios veiklios, pilietiškos vilniečių - žvėryniečių 

bendruomenės valdybos pirmininkė turėjo priminti, ko čia susirinkta.

Pasirodo, pagal vakaro programą pirmiausia visi

 buvo pasveikinti su šviesiosiomis gruodžio šventėmis, 

antra - keletui vakaro svečių buvo įteikti 

Žvėryno bendruomenės medaliai -

 už meilę šiam Vilniaus kampeliui (tarp apdovanotojų - ir aš), 

trečia - buvo pristatytas 

 2019 metų Žvėryno bendruomenės stalo kalendorius "Žmonės ir datos"

 ir tik tada, ketvirta - prasidėjo senų gerų bičiulių šurmulys:

 viktorinos, kryžiažodžiai, sveikinimo kalbos, poezija, prisiminimai, loterija.

Tą smagumą, rodos, papildžiau ir aš - nupiešiau keliolika šaržų,  

nepagailėjau nė savo bičiulių - Jono ir Vitalijos, Aniceto ir Irenos, 

gyvenančių Žvėryne nuo neatmenamų laikų.

Draugiškesniuose šaržuose įrėminau Vytautą Damaševičių

 ( jis sueiliavo sveikinimo raštą prie man skirto medalio), 

Danutę Jokubėnienę (ji vadovė!),

 stalo kaimyno Vaclovo Vilhelmo Serapino portretą.

Su bendruomene aptarėme ir mano pasvarstymus  -

laikraštyje "Lietuvos Aidas" (Nr.127-9),

 straipsnyje "Vingio parko erdvės (2)", siūliau, Neryje,

 ties Žvėrynu ir Karoliniškių landšaftiniu draustiniu esančias dvi saleles

 pavadinti Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos, vykusios 1857 metais,

 laivų vardais - "Laiba" ir "Adjutantas".

Atrodo, dauguma buvo už.

***

Jau pasibaigus vakarui, bendruomenės pirmininkė išreiškė viltį,

 kad mano domėjimasis Žvėrynu,

 jo istorija ir žmonėmis neatslūgs, pakvietė surengti parodą.

Pasvarstęs, tariu - "Ačiū, būtinai"

K.K.Š.

2018 12 16

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Neris Žvėryne. Bebrų sala.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Šv.Jekaterinos Kankinės koplyčia.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Žali namai Birutės gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Tiltas į Žvėryną. Vilnius. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Žvėrynas. Mėlynasis namas Vytauto gatvėje. 

2007. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Žvėrynas. Užeiga - baras "Veranda"

iš kiemo pusės, prieš dvylika metų. 2006. Spalvoti pieštukai. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėryno debesys. 2006. Akvarelė, pieštukai. 32 x 24

.

Žvėryno bendruomenės raštas prie man įteikto medalio.

Eilėmis parašytą dokumentą visada malonu skaityti, be to, 

galima lengviau išmokti atmintinai.

Žvėryno bendruomenės padėkos medalis. Foto K.K.Š.

Žvėryno metų laikai. Ruduo. 2018 m. lapkričio 29 d. Laikraštis "Lietuvos Aidas"

 

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Trejų durų namas Vytauto gatvėje.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Žvėryno metų laikai. Ruduo

 Nuo seno, Vilnius, atsidavęs Neries ir Vilnios globai, apsiaustas žalių kalvų, pušynų, ąžuolynų šilais ir mūsų lakais auga kaip savitas, gamtos vertybes tausojantis miestas.

 Vilnietiška miesto architektūros ir gamtos jungtis bene savičiausiai skleidžiasi Žvėryno namijoje (pastarąjį žodį vartoju vietoje įkyrios, klaidinančios sąvokos “mikrorajonas”). Ši namija kūrėsi ypatingoje erdvėje, už Neries linkio, tarp upės tėkmės ir aukšto Karoliniškių (Karališkojo?) plokščiakalnio vešėjusioje šventgirėje, kur kažkada vyko Lietuvos valdovų, karalių, kunigaikščių medžioklių misterijos. Istoriniai dokumentai liudija, laukinių, medžioklėms skirtų žvėrių aptvarai – “žvėrinčiai”, buvo įkurti dabar šį vardą paveldėjusioje miesto dalyje bei Vingyje. Abipus Neries stūksojusiose sengirėse glaudėsi ir miško pilaitės. Tad, Žvėryno namijos pradžia sietina su šlovingųjų šimtmečių valdovų medžioklių dvaru.

 Žvėryno gatvėms suteikti kunigaikščių Traidenio, Treniotos, Liubarto, Kęstučio, Vytauto, Birutės, Vykinto vardai, kaip ir gamtiniai: Pušų, Liepyno, Gervių, Sakalų, Erelių, Gulbių, Lokių, Stirnų, Lapių, Stumbrų, Vilkų, Elnių, Lūšių, Bebrų, Danielių pavadinimai primena vilniečiams senuosius laikus, gaivina miesto legendas. Rašytojo, garsiojo Baublio saugotojo Dionizo Poškos, poeto Adomo Mickevičiaus, Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos, istorikų Teodoro Narbuto, Juozapo Ignoto Kraševskio vardai taip pat kuria atminties jungtį su praeitimi, kai lietuviams gamta buvo ir namai, ir tėvynė.

 A.Mickevičius poemos “Ponas Tadas” ketvirtojoje dalyje “Diplomatija ir medžioklė” dainingomis eilutėmis pasakoja Vilniaus įkūrimo legendą:

 “Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!”…

Poetas prisipažįsta:

  “Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!

 Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau;

 Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.“

Matyt, panašaus pašaukimo vedini, šiandien Vilniaus Antakalnio, Užupio, Žvėryno gatvėmis, paupių krantinėmis, takais takeliais klajoja šių dienų romantikai, atpažindami sostinės – Geležinio Vilko miesto pradžią, stebėdami metų laikų kaitą, dienos ir nakties šviesų žaismę, tirdami urbanistikos ir gamtos dermę. Net eiliniai praeiviai Vilniuje dar gali patirti A.Mickevičiaus poemoje aprašytą nuotykį:

„Aplink ir vėl ramu. Tiktai į drevę seną

Genys, žieve lengvai bekopdamas, stuksena.

Nuskrido; vėl sukiojas liemeniu šakotu,

Lyg vaikas slepiasi, kad auklė jo ieškotų.“

 Žvėryne visus metus gali stebėti linksmų paukščių būrius: vėlyvą rudenį, žiemą aplink miestelėnų įrengtas lesyklėles sukasi čiauškančių alksninukų, zylių, sniegenų rateliai, pavasariais jau ir varnėnų žvalūs pulkeliai įsikuria sodybų kaimynystėje, o vasarą, norint atpažinti visus paupio šabakštynuose, gluosnynų guotuose giedančius chorus, jau reikia būti ornitologu...

 Ruduo Žvėryno namiją išpuošia tarsi sostinės senamiestį pasitinkant turizmo sezoną. Kur pažvelgsi – senų klevų kamienų kreivės lyg juodi žaibai skrodžia geltonai raudonus, ugninius lapijų kupolus, kitur, jau nuplikusios medžių, krūmų šakos tarsi makabriški, gyvi ornamentai raizgo pastatų kraigus, rangosi už tvorų, braunasi į sodelių pavėsines, verandas. Puošnus visokių vijoklių purpuras, violetas, skaistus raudonis tviska kiemuose, apiberdamas vis dar žalius žolynų lopus.

 Žiemos link, Žvėryno gatvių klajūnų žvilgsniui kasdien atsidengia naujos, tik šiai Vilniaus daliai būdingos reginių scenos:  dylanti medinės architektūros, priemiesčio sodybų, vilų gyvensenos stilistika ir naujų, modernių pastatų siluetų melodijos...

 Prasideda žiema, Žvėrynas tuoj apsigaubs baltomis skaromis...

K.K.Šiaulytis. Vingio pėsčiųjų tiltas per Nerį, žvelgianti iš Žvėryno.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Akmuo su Gedimino stulpais Žvėryne, Neries pakrantėje.

 2014. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ruduo prie tvenkinio Latvių gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vytauto gatvės spalvos.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Neries krantinė Žvėryne ties Geležinio Vilko tiltu.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Po Botanikos sodo skliautais. Laikraštis "Lietuvos Aidas" 2018 m. birželio 19 d.

 

K.K.Šiaulytis. Botanikos sodo spalvos. Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių 

Vingio parko erdvės (3)

Po botanikos sodo skliautais

Po žaliaisiais botanikos sodo skliautais – pilkųjų tuopų, maumedžių, klevų pavėsiuose galima pasislėpti net tokiomis karštomis dienomis, kokios stebino, alino vilniečius šią gegužę. Sodo šeimininkės botanikės čia dažnai atkankančius dailininkus, fotografus  visada mielai pasitinka – malonu, kai kas gėrisi, džiaugiasi tavo kuriama aplinka, puoselėjamais žolynų, gėlynų verpetais.

Vilniaus universiteto botanikos sodas Vingio parke pradėtas kurti 1921 m., bet šios vietovės istorija žymiai senesnė, aprašius, nesutilptų ir į keletą storų tomų. Įvairiuose archyvuose pageltusius dokumentus vartę, apie Vilnių rašantys autoriai mini, jog visas Vingis, kaip ir Žvėrynas, XVI amž. priklausė Radviloms.  Žemaitijos seniūnas Steponas Radvila, matyt, siekdamas kuo prisidėti prie Vilniaus universiteto kūrimo, Vingyje  esančius medinius dvaro rūmus, žemes bei sodus 1584 m. dovanojo jėzuitams, kurie vadovavo tuo metu steigiamai Vilniaus kolegijai, universitetui. Taigi, Vingis, tuo metu vadinamas Jėzuitų Lukiškės, tapo  savita Vilniaus universiteto vasaros semestrų vieta ir dėstytojams, ir studentams. XVIII amž. viduryje čia buvo pradėti statyti nauji didingi rūmai su koplyčia, sodai aptverti mūrine tvora puošta arkinėmis nišomis, kuriose, kaip 1858 m. rašė grafas K.Tiškevičius, „ ...tebekėlė susižavėjimą kruopščiai ir gerai al fresco tapytos didelės gėlės ir vaisiai“. K.Tiškevičius tai matė, kai rūmai jau buvo apleisti ir apgriuvę, tik tvora likusi sveika. Įdomu, kad šios tvoros fragmentai ir dabar juosia botanikos sodą.

 Deja, nauji rūmai neilgai tarnavo šeimininkams, 1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, dvarą su rūmais įsigijo Vilniaus vyskupas J.I.Masalskis, kuris, puoselėdamas edukacines tradicijas, čia įkūrė mokytojų seminariją ir dviejų šimtų vietų bendrabutį.

Kaip, bent vizijose, pamatyti beveik du šimtus metų čia klestėjusį baroko epochos universiteto dėstytojų ir studentų vasaros prieglobstį !?

Tuomet Vingyje gyveno ir svečiavosi universiteto rektoriai Petras Skarga, Vladislovas Aleksandras Daukša, matyt, buvojo ir universiteto auklėtiniai vyskupas Eustachijus Valavičius, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius, Kazys Simonavičius, išgarsėjęs, kaip artilerijos ir raketų mokslo kūrėjas.

Retus augalus soduose, daržuose globojo pirmieji universiteto žolininkai, botanikai, matyt, čia auginamų vaistažolės buvo naudojamos ir balzaminiams gėrimams, kurie sėkmingai pardavinėti Vilniaus vaistinėse.

Tikrai dažnai Vingyje buvojo garsiausias XVII amž. Europos poetas, jėzuitas, universiteto studentas, vėliau dėstytojas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595 – 1640), popiežiaus Romoje vainikuotas, kaip kažkada Petrarka ir Dantė, laurų vainiku. Lotyniškai eiliuotoje odėje, skirtoje Pauliui Kozlovijui, Sarbievijus aprašo pasivaikščiojimą Jėzuitų Lukiškėse šiauriniu panerio taku, vedančiu iš dabartinio Vingio, link Tauro kalno.

... „Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,

Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,

   Įsiklausę, kaip gurga

      Vandenys plaukdami prošal.

Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

 Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,

    Kaip apsupus jį laiko

        Vilija savam glėby.“...

Gal kada, po botanikos sodo skliautais, įsitaisę ant kokio vardinio suolo, skaitysime  M.K. Sarbievijaus  poezijos tomą „Lemties žaidimai / Ludi fortunae. “

K.K.Šiaulytis. Voveraitė atėjo atsigerti.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Senas vandens baseinėlis. Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ir varna ištroškusi.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Sargo namelis. Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Kanadinio rododendro žiedas.

 Akvarelė. 2018. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Botanikos sodo skliautai. Akvarelė. 2014. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šypsena. 2018. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Aguonų skraistė. Akvarelė. 2018. 24 x 32

Neris tarp Vingio parko ir Karoloniškių kalvų. Laikraštis "Lietuvos Aidas" 2018 m. birželio 19 d.

 

K.K.Šiaulytis. Neries vingis žvelgiant nuo Plikakalnio. 

Akvarelė. 2018. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Plikakalnio atodanga stebint iš Vingio parko pusės. 

Akvarelė. 2018. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Vingio parko erdvės (2)

Neris tarp Vingio parko ir Karoliniškių kalvų

Neris, malonia akiai gaiva apglėbdama Vilnių, per miestą teka prieš tūkstančius metų atrasta vaga.  Ties Verkiais, ar Žirmūnų kalvomis, sutikusi Vilnios juosiamą Gedimino kalną, ar apsiausta vakarinių Vingio – Karoliniškių kalvų, Neris vis suka lankstą, smagia srove išplaudama tamsius duburius, o kitur sekliai riedėdama akmeningomis rėvomis.

Tokiuose upės linkiuose atsiveria įstabiausi kraštovaizdžiai: į skardingus krantus kopia medžių guotai, kalvų viršukalnės, dar paaukštintos pušų kupolais, bičiuliaujasi su baltų debesų himalajais. Kitaip, iš aukštai, pasižvalgyti galima nuo tų stačių pakriaušių, stebėti upės slėnyje jaukiai įsikūrusį miestą ir dangaus skliautu tviskančią Neries vagą. Vieną tokių regyklų Vilniaus gamtosaugininkai įrengė virš Plikakalnio atodangos, esančios Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, ties Lazdynais.  Ši apžvalgos aikštelė kybo ant penkiasdešimt devynių metrų aukščio skardžio, nuo jo – puikus vaizdas į, tarsi žaliu tarpekliu, savo vandenis plukdančią Nerį. Žvilgsniu dešinėn aprėpi visą Vingio parką, iš karto matyti – statistika teisi – aštuoniasdešimt procentų parko – pušynai. Žvilgsnis kairėn bėga Karoliniškių pakalnėmis, Neries pakrante iki Žvėryno, vis dar žaliuojančio medžių kepurėmis. Tolimus Antakalnio miškų horizontus jau beveik uždengia naujieji Vilniaus bokštai – modernūs stiklo dangoraižiai.

Bet vaizdas nuo kalno – beveik kaip televizoriaus ar nuotraukos žiūrėjimas, viskas nutolę, tarsi svetima.

Leidžiantis žemyn, link upės, jau pajauti realią tikrovę - tenka ieškoti saugesnių takelių, nes skardžiai, raguvos vis grąsina savo bedugnėmis. Galų gale kokios griovos savartynus įveikę, vėl pasieksite upę. Įsitaisius ant pakrantės medžio griuvenos, jau galima džiaugtis upės betarpiškumu. Vis tėkšteli kokia stambi žuvis. Smagiai raibuliuoja akmenų sąnašynus akėjančios bangelės, žvilgsnį traukia idiliški paupio atvirukai ir visiškai nekelia problemų užutakių dumblo kvapai.

Vasaros pradžioje daug paukščių klegesio aplinkiniame miške: nenutildami rėkia pušies uokse genių jaunikliai, reikalaudami nesibaigiančių užkandžių, zylių jaunimėlis – plonesniais balsais persekioja savo maitintojus, virš upės, tik jiems žinomais maršrutais, laigo skardžiai švilpdami pakrančių bėgikai, čaižiai suklikę, lyg liniuote nubrėžta linija, tik pusmetris virš vandens, rėžia mėlynasparniai tulžiai. Kažką klykteli ir žuvėdra, ji sklando šuoliais – banguodama aukštyn, žemyn – stebi žuvelių migraciją, o štai kiras, tyliai išniręs iš Žvėryno peizažo, kaptelėjo į vandenį ir lyg popierinis laivelis plaukia smagiai nešamas upės srovės, – kai pabodo, mostelėjo sparnu – ir laivelis virto baltu lėktuvėliu, –  šis, lyg vėjo pagautas, nusklendė Lazdynų pakrantės link.

 Šiame upės ruože Neries pavasarinius potvynius vis dar įveikia dvi viena šalia kitos esančios salelės. Vienoje veši uosialapiai klevai, kitoje – tik tankus paupių želmenynas. Nežinia, ar šis dvisalis turi kokį vardą, jei ne, kreipsiuos į Žvėryno ir Karoliniškių bendruomenes siūlydamas šias dvi salas pavadinti grafo Konstantino Tiškevičiaus laivelių, kuriais jis 1857 m. vykdė mokslinę kelionę plaukdamas Nerimi, tirdamas ją ir jos krantus nuo ištakos ligi santakos su Nemunu, vardais. Taigi, medžiais gobiamą salą siūlau pavadinti „Laiba“, o antrąja – „Adjutantas“.

Knygoje „Neris ir jos krantai“ K.Tiškevičius keletą puslapių skyrė ir šiems Vingio parko ir Karoliniškių krantams, aprašydamas čia stovėjusius jėzuitų rūmus, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I svečiavimąsi 1812 metais. Dabar toje pakrantėje, kur altanoje kažkada puotavo caras, supamas savo generalinio štabo ir vilniečių aukštuomenės, plyti Vilniaus universiteto botanikos sodas. Verta jį aplankyti!

K.K.Šiaulytis. Dvisalė, Vingio parko pušynų fone. 

Akvarelė. 2018. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Pilkųjų tuopų guotas Neries pakrantėje. 

Akvarelė. 2018. 29,7 x 21

K.K.Šiaulytis. Šypsena. 

 2018. Humorografija

Vingio parko erdvės. Laikraštis "Lietuvos Aidas" 2018 m. birželio 5 d.

 

K.K.Šiaulytis. Pėsčiųjų tiltas Žvėryne. 2018. Akvarelė. 34 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Vingio parko erdvės

Žvėryną su Vingio parku jungia elegantiškas tiltas per Nerį, perėjus jį, galima sukti į kairę, dešinę - vinguriuoti paupio takais, arba keliauti tiesiai, dvijuoste alėja link Estrados slėnio. Šviesaforų Vingio parke gal dar nereikia, bet, pėsčiųjų ir sportuojančiųjų pulkai kai kuriose takų sankryžose jau kelia sumaištį, – kiekvienas skuba sava kryptimi…

Palankiu oru kasdien Vingyje pabuvoja tūkstančiai vilniečių, bet, netrukus, liepos pradžioje čia įsikurs keliolika tūkstančių mielų, kūrybiškų žmonių iš visos Lietuvos, o liepos šeštąją laukiamas, gal būt, net rekordiškas šventės dalyvių būrys: žiūrovų, dainininkų, muzikantų ir … žurnalistų. Pastarieji yra paskaičiavę, jog Estrados slėnio svečių rekordas – šešiasdešimt tūkstančių žmonių!

K.K.Šiaulytis. Vinjetė.

Su akvarelinio popieriaus aplanku klajodamas po parką radau vietų, kurios sužavėtų ir kažkada Paryžiaus Bulonės mišką pamėgusius dailininkus impresionistus. Didingos Vingio pušys, tarsi gamtiniai obeliskai, vilioja dailininko akį, bet ir kiti vaikštinėtojai pakelia galvas stebėdami šių medžių veržlų skrydį aukštyn.

Ne vien gamtinės vertybės kuria Vingio parko paslaptingą, romantinę aurą. Šis XVI-XIX amžiais tolimas Vilniaus užmiestis vis tik buvo svarbus kultūrinis, visuomeninis centras, savitai įaugęs į miesto istoriją.

Vingyje, tarsi laike ir erdvėje tįsančiame meno kūrinyje, susipynę gamtinės vertybės, mitinio miško įvaizdžiai, atskirų istorinių asmenybių gyvenimo legendos ir politinių įvykių atbalsiai. Jau daugiau nei pusę amžiaus čia vykstančios Lietuvos dainų švenčių misterijos pripildė šį mišką, girią nuostabia kultūrine atmintimi.

Laiko tėkmėje parke tarsi atsivėrė keletas išskirtinių kultūrinių, sakralinių, istorinių erdvių. Rytinėje parko dalyje esančios karių kapinės primena praeitame šimtmetyje vykusius pasaulinius karus ir kartu - Anapusybės rimtį.

Savitas, sakyčiau, pagoniškos šventvietės šilas susiformavo bene aukščiausioje parko vietoje, kai 2009 metais čia buvo pastatyta skulptūra “Vienybės medis”.

Plati Estrados slėnio erdvė, atrodo disonuoja su aplinkine medžių tankme, tačiau, savitu išskirtinumu, žvilgsniui ir dvasiai primena skambią šios vietos lemtį. Per keliasdešimt metų čia koncertavo tūkstančiai Lietuvos chorų, vyko Sąjūdžio sambūriai, vilniečių susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Slėnyje rengiamos ir sporto varžybos, šventės, koncertuoja pasaulinio lygio muzikos žvaigždės.

Istoriškai turtingiausia - Vilniaus universiteto botanikos sodo erdvė, užimanti plačią Neries terasą tuoj už Estrados slėnio. Čia kažkada stovėjo Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmai, vėliau beveik du šimtus metų  buvo įsikūrę jėzuitų ordino vienuoliai. Anuomet čia svečiavosi ir mūsų valstybės karaliai, ir Rusijos imperatoriai. Botanikos sodą aplankyti verta ne tik unikalių istorinių vietų tyrėjams, bet, žinoma, ir  gamtos bičiuliams: pavasarį, kai čia žydi japoniškos sakuros, linksmažiedę vasarą, ir spalvingų klevų rudenį.

Šalia Botanikos sodo, Neries smėlių sąnašynuose išsidėstęs visas sporto aikščių kompleksas. Mažesnių sporto erdvių pasklidę visame Vingyje, o parko takai, takeliai geriau nei lengvaatlečių stadionas tinka mankštinti kojas.

Bet vizualiai įstabiausia – Neries slėnio erdvė, kur saulės spinduliai ir prašalaičiai vėjai žaidžia upės srauto vilnyse.

K.K.Šiaulytis. Vingio parko erdvė aplink skulptūrą “Vienybės medis”.

 2018. Akvarelė. 42 x 34

K.K.Šiaulytis. Vilniečių susitikimas su Popiežiumi Jonu Pauliumi II,

 1993 metais rugsėjo 5d. 1993. Akvarelinis škicas. 24,5 x 37

K.K.Šiaulytis. Pavakarys Aušros alėjoje. 2018. Akvarelė. 42 x 34

K.K.Šiaulytis. Šypsena. 2018. Humorografija

K.K.Šiaulytis. Vingio pušys. 2018. Akvarelė. 29,7 x 21

K.K.Šiaulytis. Neries gegužės idilė. 2018. Akvarelė. 23 x 30