ŽVĖRYNO ŽAISMĖS

K. K. Šiaulytis. Kavinės „Žvėryno smuklė“ kiemas.

 2023. Drb., al., 45 x 70. 700 eu.

ŽVĖRYNO ŽAISMĖS

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus. 600 eu.

K. K. Šiaulytis. Gyvenimas po žydinčia obelimi.

 2021. Drb., al., 40 x 60. (Privačioje kolekcijoje)

K. K. Šiaulytis. Neryje, ties Bebrų sala. 2022. 

Drb., al., 40 x 60. (Privačioje kolekcijoje)

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

2021, drobė, aliejus, 45 x 60. 700 eurų

K. K. Šiaulytis. Treniotos gatvės sodyba Nr. 25.

 Žydi alyvos ir gudobelė. 2023. Drb., al.,  45 x 60. 500 eu.

K. K. Šiaulytis. Pavasario atšvaitai. Vytauto gatvės Baltasis.

 Žvėrynas. 2022. Drb., al., 45 x 60. 500 eu.

K. K. Šiaulytis. Virš Žvėryno žydi klevai. 2021.

 Drb., al., 35 x 55.  (Privačioje kolekcijoje)

K. K. Šiaulytis. Mėlynukas. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Žaliukas. 

2020, drobė, aliejus,  24 x 18. (Miniatiūra) 100 eurų.

K. K. Šiaulytis. Mėlynoji sodyba su trejomis durimis. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Obelis ir Motociklas.

2022. Drb., al., 35 x 45. 300 eu.

K. K. Šiaulytis. Vingio tiltas žvelgiant iš Žvėryno.

2022. Drb., al., 35 x 55. 400 eu.

K. K.Šiaulytis. Tarp žydinčių alyvų. 2022. Drb., al., 200 eu

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi liepos.

2022. Drb., al., 35 x 55. 400 eu.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvės kampinis.

2022. Drb., al., 45 x 60. 400 eu.

K. K.Šiaulytis. Žalia sodyba. 2022. Drb., al., 200 eu

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas, Kęstučio gatvės pėstysis iš kelio ženklo

 2022. Akrilas, 18 x 24. 150 eu.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno ruduo. Namas su laiptine.

 2022. Akrilas, 18 x 24. 100 eu.

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700. Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai

 

K. K. Šiaulytis. Geležinio Vilko tiltas (1979)

 žvelgiant iš Žvėryno. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700

Kęstutis K. Šiaulytis

 Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai 

 Matyt, Vilniaus įkūrimo legendoje minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taurų medžioklė vyko sengirėje, kur  ir dabar, jos dalyje, žaliuoja seniausias Lietuvoje miškas – Vingyje, čia veši net 300-uosius metus skaičiuojančios pušys, bei dabartiniame Žvėryne ir Lukiškėse. Kažkada, visi trys miškais apaugę plotai sudarė vientisą girios masyvą, vadintą bendru vardu – Lukiškių Žvėrynu. Šias medžioklių erdves nuo  XVI amžiaus pavesta tvarkyti Lietuvos didikams Radviloms. LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) Vingyje (šis vardas prigijo tik XIX amžiuje), pasistatė medžioklės pilį, antrąją – dabartiniame Žvėryne, Neries kranto aukštumoje. Palaikau nuomonę, jog Lukiškių vardą vietovei dar neatmenamais laikais “prilipdė” upeiviai: sielininkai, valtininkai, pirkliai, tarp kurių nemaža buvo atvykėlių kalbančių slavų kalbomis. Sunku sielių plaustus, atplukdytus nuo Naručio, Smurgainių, suvaldyti Vilniaus Neries linkiuose (luka – lankas), ties Žvėrynu ir Vingiu.

 Radviloms ne šiaip sau buvo perduota “kuruoti” legendinė Valdovų, Karališkoji giria (manau, ji ir taip vadinta) – tai buvo įtakingiausia to meto didikų šeima Lietuvos kunigaikštystėje, jų herbe dominuoja medžioklės ragų “triumviratas”. XVI amžiuje, jau prasidėjusioje baroko epochoje, medžioklės tapo ne tik “ekonomine” veikla, diduomenė puoselėjo ritualines medžiokles, primenančias narsius protėvių žygius.

 1503 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro (1461-1506) nurodymu pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena juosė tik naujausią miesto dalį. Pagoniškasis Vilnius, senosios šventvietės, liko už sienos, „nutolo“ Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių miškakirčių sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir kasdien reikalingas židinių, krosnių malkas. Sostinė vėl aplinkines vietoves prisijungė tik prabėgus šimtmečiams: Antakalnį, Lukiškes XIX amžiaus antroje pusėje, Žvėryną – 1902 metais.

 Vis tik, Neris, nors ir likusi už miesto sienos ir toliau buvo svarbiausia miesto transporto arterija. Senųjų laikų liudininkai pasakoja – upėje įvairaus dydžio laivų laivelių siautė ne mažiau nei lydekų. Anais tolimais laikais Neris buvo gerokai vandeningesnė, iki pat XX amžiaus pradžios tik vienas – Žaliasis tiltas (1536), išdrįso „perbristi“ upę. Kolegos pasakojo, kad dar iki 1966 metų iš Žirmūnų į Antakalnį už nedidelį mokestį plukdydavo keltininkai. Antrasis sostinės tiltas per Nerį sujungė Vilniaus centrą su Žvėrynu 1907 metais. Šis mikrorajonas gali puikuotis – dabar jį su Vilniumi sieja net keturi tiltai. Naujausias – Liubarto (1987).

*

 Seniausias Žvėryno girios vaizdas „įamžintas“ J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli dabar iškilusio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių, jau matosi kitas, aukštas Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – Žvėryno šilas. Šalia jo, dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai sargo namelis ir vartai į Žvėryną dabartinės Latvių gatvės pradžioje.

 J. Oziemblausko litografija

 „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.)

K. K. Šiaulytis. Senasis Žvėryno tiltas (1907).

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio parko tiltu (1985). 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šį straipsnį ir akvareles publikuoja

 laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Peržvelgti galite ir :LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29819-2023-06-15-700

-vilniaus-istorijos-700-lukiskes-

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. „Fauves“ – Žvėryno raktas

 

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi alyvos.

 (Vakarais jos kaukia vilkais, naktimis

 geria Neries vingio sutemas). Drobė, aliejus

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis 

„Fauves“ – Žvėryno raktas 

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją. Atrodytų, čia gamta skleidžiasi niekad neblėstančiu impresionizmu, bet, už sodybų vartų, „sudurtinių“ daugiabučių kiemų pakampėse rikiuojasi ir žaismingi ekspresionistiniai darželiai, kubistinės garažų, priestatėlių, laiptinių struktūros, dadaistinio išradingumo artefaktai: skardinė vonia su ratais, matyt, kokio kiemsargio patobulinta, po medžiais – savadarbės vasarotojų pastogės su „autentiškais“ baldais, „radybų“ koliažais papuošti geometriškai taisyklingi raudonplyčiai dviaukščiai „skladukai“. Kartą pralinksmino mažos trobelės verandoje tviskantis veidrodis vietoje lango, o neseniai, šaligatvio grindinyje, jau šį pavasarį kažkieno rūpestingai sudėliotas mini gėlių darželis. Jei aplankysi Maloniąją, Treniotos, Traidenio, Pušų ir dar du tuzinus kitų gatvių, pastebėsi, kaip vietiniai medžių genėtojai, pastatų dažytojai, tvorų meistrai, užeigų interjeristai, o ir sumanūs rankdarbių savanoriai patys to nenujausdami kuria grafiti, žemės meną, instaliacijas, Arte Povera skulptūrinius objektus – tam tinka kiauri kibirai, medinės taros dėžės ar šiaip atliekami rakandai.

 XX amžiaus meninių stilių atgarsiai aidi ir mūrinėje Žvėryno architektūroje. Vytauto gatvėje, tarsi rūsti uola stūkso Art Deco stiliaus namas (24), čia pat, netoliese, kaip ir Kęstučio gatvėje, šviečia keletas Art nouveau-secesinių-jugendo stiliaus fasadų. Moderni, kaip ir postmodernistinė statyba nelabai čionykščių senbuvių godojama, nors jau nuo 1966-ųjų, Žvėryne iškilo pastatų, kurių nesigėdytų Helsinkis, ar net Kopenhaga.

 Bet, vis tik, ne veltui sakoma – nuo savęs nepabėgsi. Žvėryne tiesiog klesti Anri Matiso (1869- 1954) ir jo bičiulių tapytojų “atrastas” fovizmas. Šį raiškų prancūzišką žodį „les fauves“, kurį į lietuvių kalbą reiktų versti – „žvėrys“, 1905 metais panaudojo vienas meno kritikas, aptardamas Paryžiaus Rudens salone eksponuojamas Matiso, Maurice Vlamink, Albert Marquet, Andre Derain ir dar būrelio tapytojų drobes. To meto dailės žinovus sujaudino „laukinės“, gaivališkos, intensyvios, ryškios minėtų dailininkų paveikslų spalvos, drąsi, ekspresyvi, spontaniška tapysena. Paieškokite internete, be jau minėtų, dar ir Raoul Dufy, Kees van Dongen kūrinių – visi jie tiesiog įsimylėję realybę, savo drobių vaizdinius, spalvas, šviesą, emocijas surinkę, sugaudę pamėgtuose pleneruose.

 Atidžiau pasižvalgius Žvėrynas atrodo lyg sulipdytas iš fovistinių motyvų. Dangaus žydrynė – Dufy nutapyta, merginos – tarsi atplaukusios iš van Dongeno sapnų, Neries linkiai, medžių guotai vingiuoja Vlaminko nubrėžtais kontūrais. Bet Žvėryno namų spalvos – pats tikriausias „fauves“: įvairiausių atspalvių ir pablukimo mėlyni, visokio intensyvumo „žaliukai“, gausybė geltonų, rausvų, rusvų, rudų, juodų, net violetinių pasitaiko. O kai rudenį „prabyla“ Žvėryno uosiai ir klevai, jų oranžiškai geltoną šviesą atsispindi, net anapus Neries rymančių Seimo rūmų langai.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno soduose sudygo 

nauja architektūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kampinis. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai miražai. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas tarp spalvų.

 Akvarelinis etiudas

 Tekstą - pašnekų esė,  „Fauves“ – Žvėryno raktas"

  publikuoja valstybės laikraštis 

"LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29649-2023-05-

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 

K. K. Šiaulytis. Latvių gatvė ties buvusiu vandens malūnu. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

Kęstutis K. Šiaulytis 

Žvėrynas – sostinės kasdienybės kurortas

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai aitria oranžine gaisa šviečia klevų viršūnės, kupolais iškilusios virš čiabuvių skiauterėtų vasarnamių ir naujųjų stoginių – šiuolaikinių „stiklainių“. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapau Vytauto gatvėje, kai dar nuogos liepos juodomis šakomis vilioja pasiklydusius debesis ir tik permatomos žalumos žolynus margina kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendi žiedadulkėmis aplipusios bitės bei jų draugės kuplios kamanės.

  Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į žymiuosius šalies kurortus – XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, ledynmečio tirpsmo laikais čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus – gamtos galios suformavo tiesiog idealią kurortinę neriją! 1901-aisiais metais, kai užsimota Žvėryną prijungti prie Vilniaus, gatvių tinklas čia suplanuotas taip, kad daugelis jų, prasideda ir baigiasi prie upės. XX amžiaus pirmojoje pusėje, po Didžiojo karo, šalia  įmantriai ornamentuotų medinių pilaičių ir jau iškilusių architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotų rūmų, ėmė kurtis mėgstantys sodininkystę vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi į svečius – po našiomis obelimis laukia pinti žilvičių krėslai, žvilgsnį gaudo garbanotos lysvių, vagų eilės, jose kyšo salotų gniūžtės, petražolių kuokštai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi kulinariniai augalai... Ir šiais laikais, vaikštinėji sau, Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Jau ne vieną dešimtmetį, o ypač pastaraisiais metais, Žvėrynas tampa patrauklia miesto turizmo, poilsio erdve – kasdienybės kurortu. Žaliais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai ir miklios kojos gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį, išskėtusį sparnus Vingio parke – jis rymo kaimynystėje, už kosminį laivą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, tuopos, ąžuolai nepavydi svečių Vingio šimtamečiam pušynui – tegu ten laigo smagios galvos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, buvusio Radvilų medžioklės dvarelio nuokalnėse, vandens malūno pakrantėje, „Birutės vingio“ tako prieglobstyje. Virš Neries, žiūrovams šoka žuvėdros, plėšikauja kirai, upės sraute nardo didieji dančiasnapiai, rudagalvės antys, kaip visada nelauktai, prasideda sujudimas ir Bebrų saloje. Ta smėlio sąnašų prieplauka – tarsi piratų laivas su uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Vos temstant, o ir apniukusią dieną, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto langai, tai ženklas skubėti namo – vėsi migla tuoj apsiaus visą Neries slėnį.

K. K. Šiaulytis. Lietaus debesų atspindžiai

 modernioje architektūroje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis – Žvėryno perlas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tiltas Žvėryne.

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

Prie Neries, ties Bebrų sala. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šią publicistinę esė ir akvareles, spausdina

 laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29560

-2023-04-27-dailininko-

Virtuali paroda-publikacija „Žvėryne nutapytos akvarelės – 2022”

Kęstutis K. Šiaulytis. Žvėrynas. Vingo parko tiltas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Virtuali paroda-publikacija

„Žvėryne nutapytos akvarelės – 2022”

Parodą sudaro dvi dalys: akvarelių ekspozicija,
 kurioje rasite 30 Žvėryno gatvėse, kiemuose,
 Neries pakrantėse sukurtus mano darbus
 ir publicistinę esė su dar 10 akvarelių -

"Mano Žvėryno plenerai - 22.  Spalvų sodai“.

Parodos oficialus atidarymas įvyko 
2022 metų rugsėjo ketvirtąją,
 Žvėryno bendruomenės renginyje prie Vingio tilto.

Jei parodą žiūrite kompiuteryje - 
spustelėję akvarelę "pirštu" - ją padidinsite.

Pasiekę publikacijų apačią
 spustekit nuorodą "Older Posts" - rasite daugiau 

"Žvėryno Medijos" publikacijų 

Kęstutis K. Šiaulytis. Žvėrynas. Latvių gatvė

 ties senuoju vandens malūnu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis. Peizažo skraistė Žvėryne,

 ties Vingio parko tiltu. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis. Žvėryno tiltas su atspindžiais Neryje.

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvė, žvelgiant iš baro

 "Veranda" balkono. 2022. Akvarelė. 29,7x42.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno senbuviai namai - kaimynai. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Gegužė Žvėryne.

 Prie malūno tvenkinio žydi ievos ir kriaušės. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėryne, Birutės gatvėje.

 Alyvų žydėjimo metas. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Balta obelis - Žvėryno perlas.

 2022. Akvarelė. 24x32

K. K. Šiaulytis. Kavinė "Žvėryno smuklė". 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Už seno sodo - naujasis Žvėrynas. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Tarp debesų ir architektūros. 

2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Neris tarp Žvėryno ir Vingio. 

Dvisalės pirmoji sala. 2022. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Saulėta birželio popietė Žvėryne, 

Kęstučio gatvėje. (Kavinė "Veranda"). 2022. Akvarelė. 29,7 x 42.

Privačioje kolekcijoje

K. K. Šiaulytis. Vilniaus vasara. Sankryža,

 žvelgiant iš po "Žvėryno smuklės" pastogės. 

2022. Akvarelinis škicas. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Neries Žvėryno Malūno pakrantė.

Gluosnio arka. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vasariškas iššūkis - lietaus debesų atspindžiai

modernioje architektūroje. Naujasis Žvėrynas. 2022. 

Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėryne. Kompozitoriaus Eduardo Balsio skvero padangė. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Skvero skulptūra "Paukščių takas". Autorius Gintaras Mikolaitis.

K. K. Šiaulytis. Vakaro saulės žaismė 

Žvėryno pušies slėnyje. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žvėryno pušys. 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Vilnius, Žvėrynas. Vasara prie Malūno tvenkinio.

2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas Žvėryne,

 prie antrojo Maūno tvenkinio. 2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Neris Vilniuje, žvelgiant iš Vingio parko.

 Ties Dvisale. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Žalia erdvė. Žvėryne, prie Vingio tilto. 

2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Viduvasario erškėtrožės.

 Paminkliniai akmenys Grafui Tiškevičiui Žvėryne, 

Neries upės pakrantėje. 2022. Akvarelinis škicas. 24 x32

K. K. Šiaulytis. Lietuviška vasara. 2022. Akvarelė. 29.7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vilnius už Geležinio Vilko tilto. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Kavinė "Pavėsis" Žvėryne, ties Vingio tiltu.

 2022. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Šuolis per Nerį, iš Žvėryno

 į Gedimino prospektą. 2022. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pušys vasaroja. 2022. Akvarelė. 42 x 29,7