VILNIUS. Žvėryno medijos: Mano Žvėryno plenerai

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas, Vytauto gatvės motyvas.

2022 05 04. Akvarelė. 29,7x42

Mano Žvėryno plenerai – 22

Spalvų sodai

K.K. Šiaulytis. Įspūdis. Žydi kaukazinė slyva take "Birutės vingis"

2022. Akvarelė. 24 x 32

Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai oranžine spalva šviečia klevų galvos, kupolais iškilusios virš čionykščių skiauterėtų vasarnamių ir naujų stiklo mūrų. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapiau Vytauto gatvėje, kai dar nuogos liepos juodomis šakomis braižė padangę, ir tik permatomos žalumos žolynus margino kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendo ką tik atgijusios laukinės bitės ir kuplios kamanės.

Gegužyje, Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į šalies kurortus, tokią teisę turi, nes XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, dar ledynmečio pabaigoje, čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus, tad nieko nuostabaus, jog, atėjus laikui, paupiu sudygo ir turtingų vilniečių vasarvietės... Taip susiklostė, kad, praeito amžiaus pirmojoje pusėje šalia įmantriai ornamentuotų pilaičių, ėmė kurtis mėgstantys sodininkauti vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi ten į svečius – po žydinčiomis obelimis laukia žilvyčių krėslas, žvilgsnį gaudo kuplios lysvių, vagų eilės, kuriose iš dirvos kyšo raudonlapiai burokėliai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi petražoliniai augalai... Šiandieniniame gegužyje keliauji Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

Birželio šviesiais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį išskėtusį sparnus Vingio parke – jis laukia kaimynystėje, už bokštą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, uosiai, ąžuolai nepavydi svečių Vingio pušynui – tegu ten laigo smagios kojos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, take „Birutės vingis“. Ten, sutūpus ant suolų, galima stebėti kaip prasideda sujudimas Bebrų saloje. Ji primena piratų laivą su geltonomis uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Prietemose, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto restorano langai, tai ženklas skubėti namo, sutemos tuoj nuklos visą Neries slėnį.

Liepų žydėjimo metas Žvėryne, tarsi šventė – sumažėja automobilių kamščiai Kęstučio ir Vytauto gatvėse. Žinia, tik garbaus amžiaus žvėryniečiai prisimena tuos laikus, kai vienišas troleibusas numeris vienas palengva krypuodavo iš Stoties Lenino prospektu, perkopdavo senąjį Žvėryno tiltą, riedėjo Mickevičiaus gatve ir toliau iki pat troleibusų žiedo Sėlių gatvėje, įrengto buvusio malkų turgaus vietoje. Praeivių vidurvasarį irgi mažiau, gal skina kur soduose vyšnias? Aš pasirinkau medituoti čionykštį paupio peizažo motyvą. Anam krante nurimęs Seimas, irgi liepose skendintis Gedimino prospektas. Stebiu, Liubarto tiltu dviaukštis turistų autobusas neskubėdamas, šnekučiuodamas, slenka į Žvėryną! Vadinasi, jau ir užsieniečiams įdomu, kodėl šis miesto rajonas tokį intriguojantį vardą nešioja...