Šventė. Žvėryno lapė ir baroko epochos triūba. Seniausi Žvėryno vaizdai

Žvėryniečių šventės plakatas. 2022 09 04

Kęstutis K. Šiaulytis

Žvėryno lapė ir baroko epochos triūba

 Šio internetinio leidinio – blogo, ženklu parinkau smalsuolę lapę (jos uodega primena akvarelinį teptuką) ir prabėgusių laikų medžioklių atributą – tūbą-ragą. Kažkada, tokie ir kitokie ragai, valtornos, trimitai, žadindavo susiruošusių medžioklėn žmonių ir žvėrių narsą – dabar, svetainės emblemoje, tai – šiuolaikinių medijų simbolis. Mano sukurtas ženklas primena Žvėryno istoriją, siekiančią XVI amžių, kai aplinkinius Neries klonius valdė LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565). Jis, Vingio pušynuose ir čia, šiame Neries lankste vešėjusiame šile, pastatė medžioklės pilaites, aptvertuose miškų plotuose laikė laukinius žvėris.

 Jau ne vienerius metus tyrinėju Žvėryną. Smagu vaikštinėti Bebrų gatve, žinant, kad dar prieš šimtmetį, čia, įmirkusiose Šaltupio pakrantėse, gyveno vandenų kraštovaizdžio architektai bebrai.

Pušų, klevų, ąžuolų miškas, kartu su kita marga žaluma vis dar gobia Žvėryną, o svarbiausioji Vilniaus dominantė – Neris, nepaliaujamai dovanoja savo vandenų tėkmės energiją.

 Seniausieji Žvėryno gyventojai – Lietuvos didikai, medžiokliai, malūnininkai, Saltoniškių daržininkai, kaip ir XIX amžiaus pabaigos, XX pradžios kurortininkai, amatininkai, sodininkai, dar vėliau čia įsikūrę inžinieriai ir gydytojai, muzikai, aktoriai, dailininkai, rašytojai ir žurnalistai, o dabar – modernieji vilniečiai, buvo ir yra apdovanoti gamtinės estetikos pajauta. Smagu gyventi Stirnų, Lūšių ir kunigaikščių vardais pavadintose gatvėse!

Seniausi Žvėryno vaizdai

Žvėrynas – nuo seno yra Lietuvos sostinės, Vilniaus miesto dalis. Dar neatmenamais laikais čia ošė Valdovų sengirė, rymojo ritualinių medžioklių plotai, kuriuos XV amžiuje buvo pavesta globoti Lietuvos didikams Radviloms. Toje epochoje Vilniaus niekas nematavo žingsniais – kiek Vilniaus vaivadų rūpesčiai siekdavo, tiek ir miesto buvo. Bet, kai 1503 metais pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena, susiformavo teritoriniu požiūriu siauresnė miesto samprata. Vilnius tapo miestiečių miestu, telpančiu už karaliaus įsakymu pastatytos sienos. Nutolo Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių darbininkų sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir taip kasdien reikalingas židinių ir krosnių malkas. Tačiau Žvėrynas iš sostapilės akiračio niekur nedingo, iki pat XIX amžiaus vidurio išliko vilniečių pasakojimuose, kaip paslaptinga  Miško Būtybių Karalystė, kur ne taip lengva eiliniam žmogui patekti. Už vandeningos upės, saugomi aukštos tvoros, ten gyveno nematyti žvėrys ir miško deivės, gal net pati Medeina. Tik laivininkai, sielininkai, žvejai plaukdami Nerimi galėjo stebėti anam krante, tarp šimtamečių medžių slapukaujančius šakotaragius elnius, trobos dydžio lokius, per išvirtusius stuobrius šokinėjančias lūšis.

 1859 metais istorikas A. H. Kirkoras savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ rašydamas apie apsilankymą  Žvėryne, paminėjo: „Graži tai vietovė, aukšta statinių tvora aptvertas didžiulis šilas, nors jame nėra jokių žvėrių“. Tokiu sakiniu, tarsi norėta informuoti – ten nebėra kažkada laikytų šernų, nei taurų, elnių, danielių, nei pasiklydusių miško monų. Nes, aišku, šiaip įprasti miško gyventojai – lapės, barsukai, kiškiai, ten tebegyveno. Kažin, ar Kirkoro pateikta žinia pasiekė visus vilniečius – ir šiandien dar yra tokių, kurie Žvėryne ieško legendinio Žvėrūnos šilo. Pats rašytojas kitoje savo knygos vietoje (9-ame pasivaikščiojime, skyriuje „Vingis“) tarsi nurodo kur tokį rasti – pamini išskirtines, „žemaūges Žvėryno pušis“. Tokių pušų gojelį žinau žaliuojant ties Vytauto gatvės pirmuoju namu, – ten, tikrai legendinio miško reliktas. Žvėrynietiškosios pušys ne tik žemaūgės, bet ir neįtikėtino įmantrumo lajų – raudonos, violetinės, oranžinės jų šakos taip išsirangę, tarsi, rodos kuria Žalčių pasakos scenografiją. Aplankykite šią vietą.

J. Oziemblauskas. „Totorių mečetė Lukiškėse“. 1830. Litografija. 

Albume Vladas Drėma. "Dingęs Vilnius". "Vaga", 1991.

 Seniausią Žvėryno girios vaizdą galima atpažinti J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli nūnai esančio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių jau matosi kitas, status Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – iškilęs Žvėryno šilas. Šalia jo dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai buvo sargo namelis ties keliu į Žvėryną, dabartinės Latvių gatvės pradžioje.

"Žvėryno vaizdas". 1857 m.

Knygoje Konstantinas Tiškevičius "Neris ir jos krantai". "Mintis", 2013.

  Grafo K. Tiškevičiaus knygoje “Neris ir jos krantai” vienas piešinys skirtas Žvėrynui. Piešinio dešiniame kampe vos kyšo sodo altanos ar drobe dengtos palapinės stogas. Tai, poilsiui prie upės įrengta vieta. Kur Neries pakrantėje stovėjo sodyba su bokštu, lieka tik spėlioti.

„Vingis netoli Vilniaus”

Knygoje Adomas Honoris Kirkoras "Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų"

 Leidykla “Mintis” 1995 metais parengė A. H. Kirkoro knygą “Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų”. Joje, tarp daug istorinės grafikos darbų publikuojamos dvi Žvėrynui skirtos graviūros. Ypač įdomi, matyt pagal nuotrauką išraižyta graviūra spausdinama 79 puslapyje „Vingis netoli Vilniaus”. Žvelgta iš kairiojo Neries kranto, nuo aukštos panerio pakriaušės. Dešiniame upės krante pušynais banguoja Žvėrynas, tolumoje – Karoliniškių, Viršuliškių, Šeškinės kalvos irgi apsiaustos mišku. Graveris simboliškai nupiešė aukštame Neries krante buvusią vilų, rūmų grupę, o tolėliau – malūno sodybos pastatus ir Šaltupio žiotis. Šviesesnė Viršuliškių miško juosta, matyt vaizduoja kelio į Pilaitę (dabar T. Narbuto gatvė) miško properšą. Įdomus lapuočių medžių guotas pasklidęs smėlėtoje upės pakrantėje (graviūros dešinėje). Tai, matyt vėliau susiformavusios, pavasario potvyniais nuo kranto atskirtos Maudulių salos vieta.

„Žvėrynas prie Neries. Vilniaus apylinkės”.

Knygoje Adomas Honoris Kirkoras "Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų"

Antroji graviūra, publikuojama 55 puslapyje „Žvėrynas prie Neries. Vilniaus apylinkės”, taip pat raižyta pagal nuotrauką. Ant aukšto skardžio, tarp pušų rikiuojasi keletas pastatų. Nuo viduriniojo, įrengti laiptai į paupį. Neris gerokai platesnė nei šiomis dienomis, tad upėje matomi akmenys yra toje vietoje, kur dabar pramintas pakrantės pėsčiųjų takas.

J. Marševskis. “Neris prie Vingio šilo”. 1872.

Albume "Lietuvos tapyba". "Vaga", 1976

 Žymiausias, gražiausias Neries upę vaizduojantis tapybos darbas yra J. Marševskio “Neris prie Vingio šilo” sukurtas 1872 metais. Paveiksle – visa XIX amžiaus idilė. Tai pasaulis, dar nematęs XX amžiaus karų ir revoliucijų. Neries sielininkai, laivininkai, pakrantės mauduoliai ir meškeriotojai džiaugiasi saulėtos vasaros dienos ramybe. Kur yra ši pakrantė? Kur dingo vidurį upės žaliavusi sala, nes tokia nebevaizduojama dabartiniuose žemėlapiuose? Ieškodamas šios vietos, perėjau ne kartą visą kairiąją Vingio pakrantę. Pagaliau, tariausi ją radęs, čia nuliejau akvarelę. Vėliau aplankiau ir buvusią salą – ji dabar yra Neries dešiniojo upės kranto dalis ties K. Jelskio gatve. Paveikslo dešinėje, už upės kylančioje kalvelėje, dabar stovi LITEXPO rūmai. Darbas tapytas nuo kairiojo Neries kranto. Dabar šioje vietoje yra paplūdimys, prie Vingio stadiono.

J. Žemaitis. “Jėzuitų rūmai Vingio šile”. 1848. Litografija

 Neris ir ta sala vaizduojama ir J. Žemaičio litografijoje “Jėzuitų rūmai Vingio šile”, 1848 m. Žvelgta iš dešiniojo Neries kranto.

Žvėryne buvusį L. Vitgenšteino dvarelį, kurį mini A. H. Kirkoras ir K. Tiškevičius, bene vaizdžiausiai perteikė A. Čapskis, kurio piešinys “Medžioklės rūmai Žvėryne” 1855 m.  litografuotas J. K. Vilčinskio “Vilniaus albume”.

A. Čapskis. “Medžioklės rūmai Žvėryne”. 1855. Litografija.

Albume Vladas Drėma. "Dingęs Vilnius". "Vaga", 1991.

Aptikau J. Marševskio tapytą motyvą. Čia Neris išplatėjusi kaip ir 1872 metais.

Medžių sala dabar prigludusi prie dešiniojo kranto. Mano akvarelėje, tai tik lapijos guotas dešinėje.

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio botanikos sodu.

 2004. Akvarelė. 29,7 x 42.