Mano Žvėryno plenerai - 22. Spalvų sodai

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas, Vytauto gatvės motyvas.

 2022 05 04. Akvarelė. 29,7x42

Mano Žvėryno plenerai – 22

Spalvų sodai

K.K. Šiaulytis. Įspūdis. Žydi kaukazinė slyva take "Birutės vingis"

2022. Akvarelė. 24 x 32

 Kasmet rengiu asmeninius akvarelinės tapybos plenerus Žvėryne žydint alyvoms ir rudenį, kai oranžine spalva šviečia klevų galvos, kupolais iškilusios virš čionykščių skiauterėtų vasarnamių ir naujų stiklo mūrų. Šiemet Žvėrynas mane prisikvietė anksčiau – tapiau Vytauto gatvėje, kai dar  nuogos liepos juodomis šakomis braižė padangę, ir tik permatomos žalumos žolynus margino kiaulpienių giliai geltoni akivarai, kuriuose skendo ką tik atgijusios laukinės bitės ir kuplios kamanės.

 Gegužyje, Žvėrynas grožiu, savitu žavesiu lygiuojasi į šalies kurortus, tokią teisę turi, nes XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puošnių vilų, vasarnamių skaičiumi lenktyniavo su Druskininkais ir Palanga. Vandeninga Neris, supanti Žvėryną iš trijų pusių tarsi pusiasalį, dar ledynmečio pabaigoje, čia sunešė klodus puikaus smėlio, vėjai išaugino išlakius pušynus, tad nieko nuostabaus, jog, atėjus laikui, paupiu sudygo ir turtingų vilniečių vasarvietės... Taip susiklostė, kad, praeito amžiaus pirmojoje pusėje šalia  įmantriai ornamentuotų pilaičių, ėmė kurtis mėgstantys sodininkauti vilniečiai. Jų namai buvo kuklesni, bet užtat kiemai priminė daržų darželių rojų! Prisibeldi ten į svečius – po žydinčiomis obelimis laukia žilvyčių krėslas, žvilgsnį gaudo kuplios lysvių, vagų eilės, kuriose iš dirvos kyšo raudonlapiai burokėliai ir kiti, kuo įvairiausi, kvapniausi petražoliniai augalai... Šiandieniniame gegužyje keliauji Treniotos, Latvių ar Lenktąja gatve, jauti svaigų sodelių dvelksmą, sumišusį kvapų ir spalvų miražą, kuris tarsi atplaukia iš godojamos praeities ...

 Birželio šviesiais pavakariais į Žvėryną Neries pakrantėmis patraukia iš kompiuterių gniaužtų išsivadavę vilniečiai. Dviračiai, riedlentės, paspirtukai gabena skaitmeninį jaunimėlį dailiai išklotomis krantinėmis į gamtos glėbį išskėtusį sparnus Vingio parke – jis laukia kaimynystėje, už bokštą primenančio tilto per Nerį. Žvėryno gluosniai, uosiai, ąžuolai nepavydi svečių Vingio pušynui – tegu ten laigo smagios kojos! Ramesnio būdo vilniečiai palydi saulę šiapus upės, take „Birutės vingis“. Ten, sutūpus ant suolų, galima stebėti kaip prasideda sujudimas Bebrų saloje. Ji primena piratų laivą su geltonomis uosialapių klevų burėmis ir patrankų angomis šonuose. Prietemose, iš tų angų-urvų ropščiasi panorę maudytis irklauodegiai jaunikliai ir jų tėvonai. Bet kai Karoliniškių padangėje nušvinta Vilniaus televizijos bokšto restorano langai, tai ženklas skubėti namo, sutemos tuoj nuklos visą Neries slėnį.

 Liepų žydėjimo metas Žvėryne, tarsi šventė – sumažėja automobilių kamščiai Kęstučio ir Vytauto gatvėse. Žinia, tik garbaus amžiaus žvėryniečiai prisimena tuos laikus, kai vienišas troleibusas numeris vienas palengva krypuodavo iš Stoties Lenino prospektu, perkopdavo senąjį Žvėryno tiltą,  riedėjo Mickevičiaus gatve ir toliau iki pat troleibusų žiedo Sėlių gatvėje, įrengto buvusio malkų turgaus vietoje. Praeivių vidurvasarį irgi mažiau, gal skina kur soduose vyšnias? Aš pasirinkau medituoti čionykštį paupio peizažo motyvą. Anam krante nurimęs Seimas, irgi liepose skendintis Gedimino prospektas. Stebiu, Liubarto tiltu dviaukštis turistų autobusas neskubėdamas, šnekučiuodamas, slenka į Žvėryną! Vadinasi, jau ir užsieniečiams įdomu, kodėl šis miesto rajonas tokį intriguojantį vardą nešioja... 

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne, prie Neries, ties Bebrų sala.

 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Viršūnė. 2022. Akvarelė. 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žvėrynietiška mansarda virš "Žvėryno smuklės"

 2022. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Malūno tvenkinio gluosniai. 

2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Pušų gatvės perspektyva žvelgiant iš kavinės 

"Žvėryno smuklė" pastogės. 2022. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Įsibridęs Nerin Žvėryno tiltas. 2022.

 Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Užmiršta sodyba. 2022.

 Akvarelė. 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vingio parko tilto bokštas. 2022. Akvarelė. 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi liepos. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Šventė. Žvėryno lapė ir baroko epochos triūba. Seniausi Žvėryno vaizdai

Žvėryniečių šventės plakatas. 2022 09 04

Kęstutis K. Šiaulytis

Žvėryno lapė ir baroko epochos triūba

 Šio internetinio leidinio – blogo, ženklu parinkau smalsuolę lapę (jos uodega primena akvarelinį teptuką) ir prabėgusių laikų medžioklių atributą – tūbą-ragą. Kažkada, tokie ir kitokie ragai, valtornos, trimitai, žadindavo susiruošusių medžioklėn žmonių ir žvėrių narsą – dabar, svetainės emblemoje, tai – šiuolaikinių medijų simbolis. Mano sukurtas ženklas primena Žvėryno istoriją, siekiančią XVI amžių, kai aplinkinius Neries klonius valdė LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565). Jis, Vingio pušynuose ir čia, šiame Neries lankste vešėjusiame šile, pastatė medžioklės pilaites, aptvertuose miškų plotuose laikė laukinius žvėris.

 Jau ne vienerius metus tyrinėju Žvėryną. Smagu vaikštinėti Bebrų gatve, žinant, kad dar prieš šimtmetį, čia, įmirkusiose Šaltupio pakrantėse, gyveno vandenų kraštovaizdžio architektai bebrai.

Pušų, klevų, ąžuolų miškas, kartu su kita marga žaluma vis dar gobia Žvėryną, o svarbiausioji Vilniaus dominantė – Neris, nepaliaujamai dovanoja savo vandenų tėkmės energiją.

 Seniausieji Žvėryno gyventojai – Lietuvos didikai, medžiokliai, malūnininkai, Saltoniškių daržininkai, kaip ir XIX amžiaus pabaigos, XX pradžios kurortininkai, amatininkai, sodininkai, dar vėliau čia įsikūrę inžinieriai ir gydytojai, muzikai, aktoriai, dailininkai, rašytojai ir žurnalistai, o dabar – modernieji vilniečiai, buvo ir yra apdovanoti gamtinės estetikos pajauta. Smagu gyventi Stirnų, Lūšių ir kunigaikščių vardais pavadintose gatvėse!

Seniausi Žvėryno vaizdai

Žvėrynas – nuo seno yra Lietuvos sostinės, Vilniaus miesto dalis. Dar neatmenamais laikais čia ošė Valdovų sengirė, rymojo ritualinių medžioklių plotai, kuriuos XV amžiuje buvo pavesta globoti Lietuvos didikams Radviloms. Toje epochoje Vilniaus niekas nematavo žingsniais – kiek Vilniaus vaivadų rūpesčiai siekdavo, tiek ir miesto buvo. Bet, kai 1503 metais pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena, susiformavo teritoriniu požiūriu siauresnė miesto samprata. Vilnius tapo miestiečių miestu, telpančiu už karaliaus įsakymu pastatytos sienos. Nutolo Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių darbininkų sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė  Vilniui ir statybines medžiagas ir taip kasdien reikalingas židinių ir krosnių malkas. Tačiau Žvėrynas iš sostapilės akiračio niekur nedingo, iki pat XIX amžiaus vidurio išliko vilniečių pasakojimuose, kaip paslaptinga  Miško Būtybių Karalystė, kur ne taip lengva eiliniam žmogui patekti. Už vandeningos upės, saugomi aukštos tvoros, ten gyveno nematyti žvėrys ir miško deivės, gal net pati Medeina. Tik laivininkai, sielininkai, žvejai plaukdami Nerimi galėjo stebėti anam krante, tarp šimtamečių medžių slapukaujančius šakotaragius elnius, trobos dydžio lokius, per išvirtusius stuobrius šokinėjančias lūšis.

 1859 metais istorikas A. H. Kirkoras savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ rašydamas apie apsilankymą  Žvėryne, paminėjo: „Graži tai vietovė, aukšta statinių tvora aptvertas didžiulis šilas, nors jame nėra jokių žvėrių“. Tokiu sakiniu, tarsi norėta informuoti – ten nebėra kažkada laikytų šernų, nei taurų, elnių, danielių, nei pasiklydusių miško monų. Nes, aišku, šiaip įprasti miško gyventojai – lapės, barsukai, kiškiai, ten tebegyveno. Kažin, ar Kirkoro pateikta žinia pasiekė visus vilniečius – ir šiandien dar yra tokių, kurie Žvėryne ieško legendinio Žvėrūnos šilo. Pats rašytojas kitoje savo knygos vietoje (9-ame pasivaikščiojime, skyriuje „Vingis“) tarsi nurodo kur tokį rasti – pamini išskirtines, „žemaūges Žvėryno pušis“. Tokių pušų gojelį žinau žaliuojant ties Vytauto gatvės pirmuoju namu, – ten, tikrai legendinio miško reliktas. Žvėrynietiškosios pušys ne tik žemaūgės, bet ir neįtikėtino įmantrumo lajų – raudonos, violetinės, oranžinės jų šakos taip išsirangę, tarsi, rodos kuria Žalčių pasakos scenografiją. Aplankykite šią vietą.

J. Oziemblauskas. „Totorių mečetė Lukiškėse“. 1830. Litografija. 

Albume Vladas Drėma. "Dingęs Vilnius". "Vaga", 1991.

 Seniausią Žvėryno girios vaizdą galima atpažinti J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli nūnai esančio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių jau matosi kitas, status Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – iškilęs Žvėryno šilas. Šalia jo dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai buvo sargo namelis ties keliu į Žvėryną, dabartinės Latvių gatvės pradžioje.

"Žvėryno vaizdas". 1857 m.

Knygoje Konstantinas Tiškevičius "Neris ir jos krantai". "Mintis", 2013.

  Grafo K. Tiškevičiaus knygoje “Neris ir jos krantai” vienas piešinys skirtas Žvėrynui. Piešinio dešiniame kampe vos kyšo sodo altanos ar drobe dengtos palapinės stogas. Tai, poilsiui prie upės įrengta vieta. Kur Neries pakrantėje stovėjo sodyba su bokštu, lieka tik spėlioti.

„Vingis netoli Vilniaus”

Knygoje Adomas Honoris Kirkoras "Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų"

 Leidykla “Mintis” 1995 metais parengė A. H. Kirkoro knygą “Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų”. Joje, tarp daug istorinės grafikos darbų publikuojamos dvi Žvėrynui skirtos graviūros. Ypač įdomi, matyt pagal nuotrauką išraižyta graviūra spausdinama 79 puslapyje „Vingis netoli Vilniaus”. Žvelgta iš kairiojo Neries kranto, nuo aukštos panerio pakriaušės. Dešiniame upės krante pušynais banguoja Žvėrynas, tolumoje – Karoliniškių, Viršuliškių, Šeškinės kalvos irgi apsiaustos mišku. Graveris simboliškai nupiešė aukštame Neries krante buvusią vilų, rūmų grupę, o tolėliau – malūno sodybos pastatus ir Šaltupio žiotis. Šviesesnė Viršuliškių miško juosta, matyt vaizduoja kelio į Pilaitę (dabar T. Narbuto gatvė) miško properšą. Įdomus lapuočių medžių guotas pasklidęs smėlėtoje upės pakrantėje (graviūros dešinėje). Tai, matyt vėliau susiformavusios, pavasario potvyniais nuo kranto atskirtos Maudulių salos vieta.

„Žvėrynas prie Neries. Vilniaus apylinkės”.

Knygoje Adomas Honoris Kirkoras "Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų"

Antroji graviūra, publikuojama 55 puslapyje „Žvėrynas prie Neries. Vilniaus apylinkės”, taip pat raižyta pagal nuotrauką. Ant aukšto skardžio, tarp pušų rikiuojasi keletas pastatų. Nuo viduriniojo, įrengti laiptai į paupį. Neris gerokai platesnė nei šiomis dienomis, tad upėje matomi akmenys yra toje vietoje, kur dabar pramintas pakrantės pėsčiųjų takas.

J. Marševskis. “Neris prie Vingio šilo”. 1872.

Albume "Lietuvos tapyba". "Vaga", 1976

 Žymiausias, gražiausias Neries upę vaizduojantis tapybos darbas yra J. Marševskio “Neris prie Vingio šilo” sukurtas 1872 metais. Paveiksle – visa XIX amžiaus idilė. Tai pasaulis, dar nematęs XX amžiaus karų ir revoliucijų. Neries sielininkai, laivininkai, pakrantės mauduoliai ir meškeriotojai džiaugiasi saulėtos vasaros dienos ramybe. Kur yra ši pakrantė? Kur dingo vidurį upės žaliavusi sala, nes tokia nebevaizduojama dabartiniuose žemėlapiuose? Ieškodamas šios vietos, perėjau ne kartą visą kairiąją Vingio pakrantę. Pagaliau, tariausi ją radęs, čia nuliejau akvarelę. Vėliau aplankiau ir buvusią salą – ji dabar yra Neries dešiniojo upės kranto dalis ties K. Jelskio gatve. Paveikslo dešinėje, už upės kylančioje kalvelėje, dabar stovi LITEXPO rūmai. Darbas tapytas nuo kairiojo Neries kranto. Dabar šioje vietoje yra paplūdimys, prie Vingio stadiono.

J. Žemaitis. “Jėzuitų rūmai Vingio šile”. 1848. Litografija

 Neris ir ta sala vaizduojama ir J. Žemaičio litografijoje “Jėzuitų rūmai Vingio šile”, 1848 m. Žvelgta iš dešiniojo Neries kranto.

Žvėryne buvusį L. Vitgenšteino dvarelį, kurį mini A. H. Kirkoras ir K. Tiškevičius, bene vaizdžiausiai perteikė A. Čapskis, kurio piešinys “Medžioklės rūmai Žvėryne” 1855 m.  litografuotas J. K. Vilčinskio “Vilniaus albume”.

A. Čapskis. “Medžioklės rūmai Žvėryne”. 1855. Litografija.

Albume Vladas Drėma. "Dingęs Vilnius". "Vaga", 1991.

Aptikau J. Marševskio tapytą motyvą. Čia Neris išplatėjusi kaip ir 1872 metais.

Medžių sala dabar prigludusi prie dešiniojo kranto. Mano akvarelėje, tai tik lapijos guotas dešinėje.

K. K. Šiaulytis. Neris ties Vingio botanikos sodu.

 2004. Akvarelė. 29,7 x 42.

Žvėrynas drobėse

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Vytauto gatvės spalvų labirintai.

 2021, drobė, aliejus,  40 x 50. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Žydi alyva ir obelis.

 2021, drobė, aliejus,  45 x 60. Privačioje kolekcijoje.

K. K. Šiaulytis. Mėlynukas. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Žaliukas. 

2020, drobė, aliejus,  24 x 18. (Miniatiūra) 100 eurų.

K. K. Šiaulytis. Mėlynoji sodyba su trejomis durimis. 

2020, drobė, aliejus,  18 x 24. (Miniatiūra). 150 eurų.

K. K. Šiaulytis. Pavasaris Žvėryne. 

2021, drobė, aliejus, 45 x 60. 800 eurų

K. K. Šiaulytis. Sodyba po obelimi. 

2021, drobė, aliejus, 40 x 60. 400 eurų.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kiemai. Mėlynasis motociklas. 

2022, drobė, aliejus,  35 x 45. 300 eurų.

 

NAKTINIAI ŽVĖRYNO PLENERAI. Laikraštis "Lietuvos Aidas". 2020 m. spalio 23 d.

 

K.K.Šiaulytis. 2018. Akvarelė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Naktiniai Žvėryno plenerai 

Rudens pavakarė

išblukusi nakties

svajonė

*

Krenta lapai

krenta šešėliai

skraido kartu

tyloje

*

Kėkštas iki sutemų

klebena

gilės luobo bronzą

 Vaikštau Vilniaus Žvėryne skaitydamas vizualinius haiku. Reginiai – tarsi iškarpos iš Federiko Felinio (1920-1993) filmų: aklina siena, apleistas sodas, parduotuvės vitrinoje sėdintis sportuolis, neoninė iškaba, mediniai laiptai, ketverios verandos durys, septyni stogo kaminai, užkaltas langas, stiklinis namas, akacijų pinklės, alyvų patvoriai, eglių bokštai, slapti varteliai, balkonai lyg baldai, sąnašų natiurmortai šalia kiemo sandėliukų, memorialinė lenta, kažkokios užsienio valstybės vėliava, užrakintas šulinys... Pakraščiuose, virš klevų alavu tviska ką tik sudygusių pastatų šonai, naujojo amžiaus antraštėmis vilioja prekybos centras, šalia kamštyje įstrigusių troleibusų švieselėmis mirksi jau ir elektroautomobiliai. Žiūriu Felinio “Intervista” (“Interviu”) – Žvėrynas savo dvasia primena ten šmėkštelėjusį Romos priemiestį Činečita, kuriam vardą davė dar Musolinio įkurta kino studija. Gal, kad ir Žvėryne, Birutės gatvėje, ilgus metus gyvavo Lietuvos kino studija? Tai ji pritraukė čia apsigyventi teatralus, kompozitorius, dailininkus, rašytojus? Žvėryno istorijos puoselėtojai žurnalistė Danutė Jokubėnienė, kino režisierius Vytautas Damaševičius, karikatūristas Jonas Varnas – patys lyg aktoriai iš Činečitos…

 Rudeninė akvarelė jau išsiliejo albumo lape, bet sutemo, vakaro ūkanoje slepiasi medžių siluetai, tarp jų nušvitę žibintų ratilai irgi apsiausti rudeninio rūko. Prasideda naktinis pleneras – pelėdų metas. Žvėryno sapnuose krebžda visos senos pašiūrės, pastogės – medžioklėn susiruošė ežiai, pelėnai, kiaunės, Neryje, toliau nuo kranto ant visokių šiekštų sutūpė antys – saugosi užklydusios lapės, netoliese ir kaimynai bebrai mėgaujasi mėnulio šviesa. Žmonių namuose užuolaidos jau nuleistos, dienos scenografija užsimiršo – ekranuose marga kitas pasaulis, bet už lango, stiklan sparnais beldžiasi, lyg popieriniai šmėžuoja balsvi drugiai. Nakties pleneras nuspalvins jų skrydį.

 

K.K.Šiaulytis. Naktis Žvėryne. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Federikas Felinis. 2020. Šaržas

K.K.Šiaulytis. Žvėryno akys naktyje. 2016. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Vakaro fragmentai. 2015. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Kino studijos pastatai. 2004. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Žvėryno nakties siluetai. 2016. Akvarelė

Žvėryno bendruomenės vakaras. 2018 m. gruodžio 16 d.

 

2019 metų Žvėryno bendruomenės kalendorius. Foto K.K.Šiaulytis.

Žvėryno bendruomenės vakaras

Gruodžio tryliktąją, Šv. Liucijos dienos pavakare, kavinėje "Opera",

 vyko šventinis Žvėryno bendruomenės vakaras.

Nutilus kaimyniškam šurmuliui,

čia susirinkusius žvėryniečius kalėdinių giesmių vėriniu bei

žiemiškais romansais pradžiugino vokalinis ansamblis "Šarma".

Vos jam nutilus, užstalėje vėl buvo juokaujama, sveikinamasi,

 keičiamasi namijos naujienomis ir šypsenomis.

 Danutė Jokubėnienė, šios veiklios, pilietiškos vilniečių - žvėryniečių 

bendruomenės valdybos pirmininkė turėjo priminti, ko čia susirinkta.

Pasirodo, pagal vakaro programą pirmiausia visi

 buvo pasveikinti su šviesiosiomis gruodžio šventėmis, 

antra - keletui vakaro svečių buvo įteikti 

Žvėryno bendruomenės medaliai -

 už meilę šiam Vilniaus kampeliui (tarp apdovanotojų - ir aš), 

trečia - buvo pristatytas 

 2019 metų Žvėryno bendruomenės stalo kalendorius "Žmonės ir datos"

 ir tik tada, ketvirta - prasidėjo senų gerų bičiulių šurmulys:

 viktorinos, kryžiažodžiai, sveikinimo kalbos, poezija, prisiminimai, loterija.

Tą smagumą, rodos, papildžiau ir aš - nupiešiau keliolika šaržų,  

nepagailėjau nė savo bičiulių - Jono ir Vitalijos, Aniceto ir Irenos, 

gyvenančių Žvėryne nuo neatmenamų laikų.

Draugiškesniuose šaržuose įrėminau Vytautą Damaševičių

 ( jis sueiliavo sveikinimo raštą prie man skirto medalio), 

Danutę Jokubėnienę (ji vadovė!),

 stalo kaimyno Vaclovo Vilhelmo Serapino portretą.

Su bendruomene aptarėme ir mano pasvarstymus  -

laikraštyje "Lietuvos Aidas" (Nr.127-9),

 straipsnyje "Vingio parko erdvės (2)", siūliau, Neryje,

 ties Žvėrynu ir Karoliniškių landšaftiniu draustiniu esančias dvi saleles

 pavadinti Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos, vykusios 1857 metais,

 laivų vardais - "Laiba" ir "Adjutantas".

Atrodo, dauguma buvo už.

***

Jau pasibaigus vakarui, bendruomenės pirmininkė išreiškė viltį,

 kad mano domėjimasis Žvėrynu,

 jo istorija ir žmonėmis neatslūgs, pakvietė surengti parodą.

Pasvarstęs, tariu - "Ačiū, būtinai"

K.K.Š.

2018 12 16

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Neris Žvėryne. Bebrų sala.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Šv.Jekaterinos Kankinės koplyčia.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Žali namai Birutės gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Tiltas į Žvėryną. Vilnius. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Žvėrynas. Mėlynasis namas Vytauto gatvėje. 

2007. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Žvėrynas. Užeiga - baras "Veranda"

iš kiemo pusės, prieš dvylika metų. 2006. Spalvoti pieštukai. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėryno debesys. 2006. Akvarelė, pieštukai. 32 x 24

.

Žvėryno bendruomenės raštas prie man įteikto medalio.

Eilėmis parašytą dokumentą visada malonu skaityti, be to, 

galima lengviau išmokti atmintinai.

Žvėryno bendruomenės padėkos medalis. Foto K.K.Š.

Žvėryno metų laikai. Ruduo. 2018 m. lapkričio 29 d. Laikraštis "Lietuvos Aidas"

 

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Trejų durų namas Vytauto gatvėje.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje 

Žvėryno metų laikai. Ruduo

 Nuo seno, Vilnius, atsidavęs Neries ir Vilnios globai, apsiaustas žalių kalvų, pušynų, ąžuolynų šilais ir mūsų lakais auga kaip savitas, gamtos vertybes tausojantis miestas.

 Vilnietiška miesto architektūros ir gamtos jungtis bene savičiausiai skleidžiasi Žvėryno namijoje (pastarąjį žodį vartoju vietoje įkyrios, klaidinančios sąvokos “mikrorajonas”). Ši namija kūrėsi ypatingoje erdvėje, už Neries linkio, tarp upės tėkmės ir aukšto Karoliniškių (Karališkojo?) plokščiakalnio vešėjusioje šventgirėje, kur kažkada vyko Lietuvos valdovų, karalių, kunigaikščių medžioklių misterijos. Istoriniai dokumentai liudija, laukinių, medžioklėms skirtų žvėrių aptvarai – “žvėrinčiai”, buvo įkurti dabar šį vardą paveldėjusioje miesto dalyje bei Vingyje. Abipus Neries stūksojusiose sengirėse glaudėsi ir miško pilaitės. Tad, Žvėryno namijos pradžia sietina su šlovingųjų šimtmečių valdovų medžioklių dvaru.

 Žvėryno gatvėms suteikti kunigaikščių Traidenio, Treniotos, Liubarto, Kęstučio, Vytauto, Birutės, Vykinto vardai, kaip ir gamtiniai: Pušų, Liepyno, Gervių, Sakalų, Erelių, Gulbių, Lokių, Stirnų, Lapių, Stumbrų, Vilkų, Elnių, Lūšių, Bebrų, Danielių pavadinimai primena vilniečiams senuosius laikus, gaivina miesto legendas. Rašytojo, garsiojo Baublio saugotojo Dionizo Poškos, poeto Adomo Mickevičiaus, Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos, istorikų Teodoro Narbuto, Juozapo Ignoto Kraševskio vardai taip pat kuria atminties jungtį su praeitimi, kai lietuviams gamta buvo ir namai, ir tėvynė.

 A.Mickevičius poemos “Ponas Tadas” ketvirtojoje dalyje “Diplomatija ir medžioklė” dainingomis eilutėmis pasakoja Vilniaus įkūrimo legendą:

 “Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!”…

Poetas prisipažįsta:

  “Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!

 Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau;

 Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.“

Matyt, panašaus pašaukimo vedini, šiandien Vilniaus Antakalnio, Užupio, Žvėryno gatvėmis, paupių krantinėmis, takais takeliais klajoja šių dienų romantikai, atpažindami sostinės – Geležinio Vilko miesto pradžią, stebėdami metų laikų kaitą, dienos ir nakties šviesų žaismę, tirdami urbanistikos ir gamtos dermę. Net eiliniai praeiviai Vilniuje dar gali patirti A.Mickevičiaus poemoje aprašytą nuotykį:

„Aplink ir vėl ramu. Tiktai į drevę seną

Genys, žieve lengvai bekopdamas, stuksena.

Nuskrido; vėl sukiojas liemeniu šakotu,

Lyg vaikas slepiasi, kad auklė jo ieškotų.“

 Žvėryne visus metus gali stebėti linksmų paukščių būrius: vėlyvą rudenį, žiemą aplink miestelėnų įrengtas lesyklėles sukasi čiauškančių alksninukų, zylių, sniegenų rateliai, pavasariais jau ir varnėnų žvalūs pulkeliai įsikuria sodybų kaimynystėje, o vasarą, norint atpažinti visus paupio šabakštynuose, gluosnynų guotuose giedančius chorus, jau reikia būti ornitologu...

 Ruduo Žvėryno namiją išpuošia tarsi sostinės senamiestį pasitinkant turizmo sezoną. Kur pažvelgsi – senų klevų kamienų kreivės lyg juodi žaibai skrodžia geltonai raudonus, ugninius lapijų kupolus, kitur, jau nuplikusios medžių, krūmų šakos tarsi makabriški, gyvi ornamentai raizgo pastatų kraigus, rangosi už tvorų, braunasi į sodelių pavėsines, verandas. Puošnus visokių vijoklių purpuras, violetas, skaistus raudonis tviska kiemuose, apiberdamas vis dar žalius žolynų lopus.

 Žiemos link, Žvėryno gatvių klajūnų žvilgsniui kasdien atsidengia naujos, tik šiai Vilniaus daliai būdingos reginių scenos:  dylanti medinės architektūros, priemiesčio sodybų, vilų gyvensenos stilistika ir naujų, modernių pastatų siluetų melodijos...

 Prasideda žiema, Žvėrynas tuoj apsigaubs baltomis skaromis...

K.K.Šiaulytis. Vingio pėsčiųjų tiltas per Nerį, žvelgianti iš Žvėryno.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Akmuo su Gedimino stulpais Žvėryne, Neries pakrantėje.

 2014. Škicas akvarele. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Ruduo prie tvenkinio Latvių gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vytauto gatvės spalvos.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Neries krantinė Žvėryne ties Geležinio Vilko tiltu.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42